Esu vieniša mama, kaip paaiškinti mažylei kodėl nėra tėčio?

Klausimas:

Laba diena, pirmiausiai atsiprašau už nelietuvišką tekstą, nes tenka naudotis išmaniuoju telefonu, kol mažylė miega. Klausimas būtų susijęs su mažyle. Esu vieniša mama ir nėra tėčio, ir tikėtina, jog nebus. Kaip būtų geriau mažylei (dabar 8 mėnesiai) paaiškinti kodėl nėra tėčio? Kaip padėti jaustis jai tvirtai, kai aplinkiniai, vaikai pradės klausinėti kur tėtis? Kada būtų geriausiai šią informaciją pateiki? Kokio amžiaus ir kokiais žodžiais? Nerimauju, jog bus sudėtinga mažylei socialiai, kai negalės pasakyti, kad auga pilnoje šeimoje. Iš anksto ačiū už nors ir trumpą atsakymą ar patarimą, nes tarp pažįstamų ar draugų neturiu tokių šeimų/draugų su kuriais galėčiau apie tai pakalbėti.
Pagarbiai,
Kristina

Atsakymas:

Laba diena,
Pirmiausiai norėčiau pradėti nuo jūsų jausmų mergaitės tėčio atžvilgiu. Jums svarbu gerai suvokti, priimti visus savo jausmus, kad galėtumėte vaikui labai laisvai ir paprastai paaiškinti šeimos situaciją.

Priėmusi, išanalizavusi savo jausmus buvusios patirties atžvilgiu nebereikės vengti ar bijoti vaiko klausimų, išsisukinėti nuo atsakymų į vis dar skaudžius praeities išgyvenimus. Taip pat išvengusi, nesuteikusi dukrai atsakymų į rūpimus klausimus, paliksite juos atsakyti kitiems ir vaikas susidurs su iškraipyta informacija.

Tikriausiai vienas pagrindinių klausimų galinčių kilti jūsų vaikui: „Kur mano tėtis?“. Kadangi vaikai linkę fantazuoti ir yra labai kūrybingi, svarbu, kad jūsų atsakymas nesukeltų dukrelės galvoje dar daugiau sumaišties, paliktų vietos fantazijoms. Mažieji linkę nuolat ieškoti informacijos, daug klausinėti. Tačiau pajutusi jūsų rūpestį, sulaukusi aiškaus atsakymo mažylė nejaus kito tėvo trūkumo savo gyvenime. Geriausias atsakymas į šį klausimą būtų, jog jūs nežinote, kur yra tėtis (kas greičiausiai ir yra tiesa).

Dukrelei gali rūpėti: „Ar tėtis galvoja apie mane, ar myli?“. Reikėtų atsakyti pozityviai, nes vaikai visad siekia būti mylimi, globojami. Jūs galite jausti labai negatyvius jausmus mergaitės tėčiui, tačiau tai tik jūsų santykis su juo, jūsų patirtis, kurios dukra neturi ir nėra nepajėgi suvokti buvusią situaciją.

Nerimaujate, jog mažylei bus sunku dėl spaudimo jaučiamo iš aplinkinių vaikų, kurie įprastai gyvena pilnose šeimose. Iš tiesų vaikas gali pasiteirauti: „Kodėl gyvenu tik su tavim, kodėl kartu negyvena ir tėtis?“ Tokiu atveju jums teks nelengva užduotis paaiškinti, jog yra skirtingi šeimų tipai. Geriausiai aiškinant mažamečiui, kuris dar neturi pakankamai žinių ir patirties, pasitelkti knygas ar filmus, kurie iliustruotų atsakymą pavyzdžiais. Bet kokiu atveju reikėtų akcentuoti, jog dukra labai svarbi jūsų šeimos dalis ir didžiuojatės sukūrusi tokią šeimą.
Atsakant į klausimą apie vaiko amžių, kuomet reikėtų kalbėti apie vieno tėvo šeimą, tiksliai nurodyti sudėtinga. Jūsų dukrai pačiai turėti iškilti klausimai apie šeimą, apie jos gyvenimą kitokioje nei įprastos šeimos. Neturėtume pirma inicijuoti šio pokalbio, nes tai vaiką gali išgąsdinti, jis jaus nesaugumą, pradės įsivaizduoti, kad kažkas šeimoje negerai. Dažniausiai vaiko klausimai apie kartu negyvenantį tėvą gali kilti ketverių, penkerių metukų vaikui, kuomet jis pradeda lankyti darželį, itin aktyviai domisi aplinka, labai išplėčia savo patyrimą, susiduria su įvairiais įvykiais, situacijom.

Tikiu, kad atsakymas į jūsų klausimą padės jums bei kitoms vienišoms mamoms paprasčiau kurti santykį su vaiku, rūpintis jų ateitimi. Atvirai papasakodama apie šeimos situaciją, atsakydama apie nesantį tėtį įgausite taip pat reikalingą vaiko pasitikėjimą ir norą kreiptis, kuomet jam bus sunku, reikės paramos ateityje.

Psichologė Indrė Kazlauskaitė
El. paštas: psichologe.indre@gmail.com