Garsus psichiatras teigia esąs atleistas: ar Lietuvoje už nuomonės reiškimą vis dar galima nukentėti?
Vilniaus universiteto profesorius, vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras, aktyviai kritikuojantis Lietuvos psichiatrijos sistemą, kurioje vis dar gausiai finansuojamos iš sovietmečio paveldėtos didžiulės ligoninės, teigia sulaukęs atsako.
Idėjinę kovą laimi sovietmečio pažiūros
„Pasidalinsiu viena naujiena. Iki šiol konsultavau Respublikinės Vilniaus Psichiatrijos ligoninės Vaikų skyriuje. Šią savaitę RVPL personalo skyrius informavo mane apie ligoninės vadovo sprendimą, kad su manimi jie „turi atsisveikinti“. Ką gi, vertinu tai kaip mano nuo šiol „persona non grata“ toje ligoninėje veiklos įvertinimą. Turbūt paskutiniu metu per garsiai viešinau šiuolaikinius psichikos sveikatos politikos principus ir tas įtakos grupes, kurios blokuoja jų įgyvendinimą Lietuvoje“, – savo „Facebook“ paskyroje parašė D. Pūras.
Paprašytas paaiškinti įvykį plačiau, vaikų psichiatras teigė, kad savo atleidimą vertina kaip įtampų strateginiame lygyje atspindį. Pasak jo, ši įtampa tvyrojo jau seniai.
„Su ligoninės direktoriumi Valentinu Mačiuliu pažįstami per 30 metų ir netgi, man atrodo, išmokome gerbti vienas kitą kaip oponentai. Taip sutapo, kad kai jis tapo ligoninės direktoriumi, atrodo, 1982 m., aš taip pat ten atsidūriau kaip jaunas gydytojas. Santykių temperatūra kartais pakildavo, nes paaiškėdavo, kad mūsų pažiūros ir vizija skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau mes išmokome bendrauti. Aš jį laikau klasikinės sovietinės psichiatrijos gerbėju. Jis modernizavo savo ligoninėje formą, bet ne turinį. Tokį modelį vertinu pakankamai kritiškai, kaip ir faktą, kad ligoninė V. Mačiulio didelės įtakos ir lobizmo dėka taps Vilniaus universiteto ligonine. Gaila, kad Vilniaus universitetas pasirašo sprendimą palaikyti stigmos dvasioje įsteigtą įstaigą. Juk šią ligoninę Rusijos caras įsteigė 1903 m., kadangi norėta visus „nenormalius“ išvežti už miesto ir paslėpti. 2014 m. vyrauja tokia pati ideologija. Kapituliuoja ne tik Sveikatos apsaugos ministerija, bet ir Vilniaus universitetas.
Mano nuomone, strategiškai tai žingsnis atgal, nes Pasaulio sveikatos organizacija siūlo atsisakyti tokių didelių psichiatrijos ligoninių, o psichiatriją, kiek įmanoma, integruoti į bendrą mediciną bei bendruomenę. Tuo tarpu V. Mačiulis, kaip išdidžiai pasakoja, visą šį modelį sukūrė pas save, taip pat ir socialines bendruomenines paslaugas, nors nesuprantu, kaip galima teikti bendruomenines paslaugas psichiatrijos ligoninėje. Mano manymu, Lietuva nusipelnė transformuotos sistemos. Vaiko raidos centras – mano idėjų kūdikis, tačiau mus ištinka visokios bėdos: negauname patalpų, griūna stogas, jo niekas netaiso. V. Mačiulis visada siūlo ministerijai „padėti“, bet tai reikštų, kad visa suaugusių ir net vaikų psichiatrija vėl atsidurtų po vienos didelės psichiatrijos ligoninės stogu. Tokia galių koncentracija labai žalinga modernios psichiatrijos raidai, todėl bandau įtikinti ministeriją, kad sistemą reikia keisti – didelė psichiatrijos ligoninė atstovauja pasenusį požiūrį, nors V. Mačiuliui kurti savo ligoninę puikiai sekasi, jis gerai tvarkosi. Esu jį kažkada pavadinęs psichiatrijos Brazausku, kuris jau 30 metų psichiatrijoje užtikrina stabilumą. Tačiau, mano manymu, toks stabilumas virsta stagnacija, nes jis maitina labai ydingą sistemą, kurioje dėl lobistinių ryšių didelių įstaigų vadovai tampa įtakingesni už pačius politikus“, – svarstė pašnekovas.
Jis sutiko, kad pastaruoju metu per komentarus ir straipsnius žiniasklaidoje labai atvirai reiškė savo požiūrį ir spėja, kad tai ir buvo atleidimo motyvas. Mat argumentų jam niekas nepateikė – tiesiog personalo skyrius informavo, kad buvo padarytas sprendimas atsisveikinti ir kultūringai pasiūlė civilizuotą išsiskyrimą. D. Pūras parašė prašymą išeiti iš darbo abiejų šalių susitarimu. Jam bus išmokėta kompensacija.
Mentaliteto prasme Lietuva taip ir netapo Vakarais?
„Aš konfliktų nekėliau, juolab kad ten turėjau tik ketvirtį etato – tai nėra pagrindinis mano darbas. Tačiau manau, kad visuomenė turėtų žinoti šio sprendimo kontekstą. Tai nėra paprastas atleidimas – tai galių parodymas: „jei kas nors nesutinka su mano pažiūromis, bus taip, kaip šitam“. Taigi šiuo atveju buvo primintos galios, priminta, kas yra realūs valdovai, kad kiti suprastų – išsišokinėti Lietuvoje neapsimoka. Kitaip tariant, ši istorija parodo, kad jei tu atvirai reikši savo nuomonę, Lietuvoje iki šiol gali nukentėti. Iš tiesų per nepriklausomybės laikotarpį įvyko daug gerų dalykų, kita vertus, yra sričių, kuriose beviltiškai atsilikome. Psichiatrija – viena iš jų. Pastaroji užsikonservavo sovietinėje paslaugų kultūroje. Didžiulių lėšų dėka buvo modernizuota tik išorė. Ligoninės labai pagražėjo, bet kol kas Lietuvoje nesvarstomi pasiūlymai imtis tikrųjų permainų psichikos sveikatos priežiūroje.
Nepaisant to, gerbiu V. Mačiulį kaip rimtą savo idėjinį oponentą. Tenka pripažinti, kad jis kol kas laimi. Net sveikatos apsaugos ministras, atviras įvairioms nuomonėms, lemiamu momentu daro tai, ką pataria RVPL direktorius, o ne kažkoks Pūras. Nors esu paskirtas neetatiniu vyriausiu vaikų psichiatru, man girdint V. Mačiulis perskaitė ministrui trumpą paskaitą apie tai, kas yra vaikų psichiatrija, nors net Maskvoje taip nebegydo vaikų. Taip pat buvo pareikšta, kad tai, kas vyksta Vaiko raidos centre, neturi nieko bendra su vaikų psichiatrija, tai esą tik pedagogika“, – teigė psichiatras.
Pasak vaikų psichiatro, normalu, kad vyksta idėjų kova, tačiau gaila, kad mentaliteto prasme Lietuva taip ir netapo Vakarais. Todėl natūralu, kad sovietinės psichiatrijos idėjos turi didesnį palaikymą ministerijoje ir visuomenėje. Štai manoma, kad psichologas psichiatrijoje reikalingas tik kaip testų atlikėjas, nors visame pasaulyje dirba žymiai daugiau psichologų nei psichiatrijų ir būtent jie dažniausiai atlieka terapijas. Mat Vakaruose pagrindinis gydymo būdas, ypač vaikų psichiatrijoje, – ne vaistai, o psichologiniai gydymo metodai.
„Tuo tarpu man teko girdėti, kaip V. Mačiulis informavo ministrą, kad psichologai neturi teisės taikyti psichoterapijos, kadangi jie nebaigė medicinos. Tai sovietmečio instrukcijų lygis, todėl įtikinėju ministeriją, kad būtų finansuojami nauji nemedikamentiniai metodai. Pavyzdžiui, vaikams su autizmo sindromu reikia labai daug psichologinių paslaugų. Tuo tarpu V. Mačiulis įsitikinęs, kad daugeliu atvejų vaikus su psichikos sutrikimais nuo ankstyvos vaikystės reikia gydyti vaistais ar net elektroimpulsine terapija. Tai visiškas šiuolaikinių mokslo požiūrių nežinojimas.
Deja, iki šiol ES lėšos Lietuvoje naudojamos internatinėms įstaigoms. Taigi pirmi nepriklausomybės dešimtmečiai buvo panaudoti labai neefektyviai – didele dalimi dėl to, kad madas kol kas diktuoja tokie ideologai, kaip daktaras V. Mačiulis. Be ironijos sveikinu jį su tuo, kad jis šiuo metu stipresnis. Beje, 1989 m., kai mes su bendraminčiais viešai „Gimtajame krašte“ pakvietėme kolegas psichiatrus atsiskirti nuo garsiosios SSSR psichiatrijos ir steigti Lietuvos psichiatrų asociaciją, vieną iš iniciatorių – Gintą Daubarą – tuometinis ir dabartinis RVPL vadovas iškart atleido iš savo pavaduotojo pareigų. Taigi po 25 metų situacija kartojasi“, – teigė D. Pūras.
Ligoninė neigia atleidimą
Direktoriaus pavaduotoja Jūratė Lengvenienė tikino, kad nebuvo jokio atleidimo. „D. Pūras pats paprašė nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Man prašymą atnešė Kadrų skyriaus vedėja ir aš jį pasirašiau. Aš jo neprašiau rašyti tokio prašymo. D. Pūras pats atnešė prašymą nutraukti darbo santykius ir jie buvo nutraukti. Direktoriaus tuo metu jau nebuvo – dėl ligos jis šiuo metu nedirba“, – teigė ji.
Pavykus susisiekti su RVPL direktoriumi V. Mačiuliu, pastarasis taip pat paneigė atleidimą. Jis tikino, kad su pačiu D. Pūru prieš šiam paliekant įstaigą nešnekėjo ir jokių nurodymo dėl atleidimo nedavė.
Inga Saukienė
delfi.lt