Gėda pasakyti, bet nepatiriu malonumo sekso metu
Klausimas: Esu 28-erių metų mergina. Nuo paauglystės stinga pasitikėjimo savimi, niekada savęs nemylėjau, nesijaučiau graži, to mokausi tik dabar. Gyvenau su mama tik, nes tėvai išsiskyrė, kai buvau 2-ų, vėliau mama ištekėjo, su patėviu susilaukė vaiko. Šeimoje visada stengiausi padėti mamai prižiūrėti brolį, buityje, suprasdavau, nes jau buvau paauglė, jog jai sunku: darbas, namai, buitis, mažas vaikas. Tačiau visada likdavau nuošaly, nesulaukdavau jokio dėmesio iš jos, o patėviui buvau iš viso nesvarbus asmuo (kurio galbūt geriau nebūtų).
Su savo biologiniu tėčiu susitikdavau tik per gimtadienį, kartą per metus, taigi, galima sakyti, jog santykiai su tėvais buvo ne itin šilti, neturėdavau su kuo pasišnekėti, išsipasakoti savo paaugliškų problemų. Vėliau prasidėjo bėdos mokykloje (ją pakeičiau dėl to, kad persikraustėme į kitą būstą), negalėjau pritapti, jaučiausi prastesnė nei kiti, nesvarbi, per pamokas tylėdavau, nes manydavau, jog niekam mano nuomonė nerūpi.
Universitete taip pat buvo sunku susirasti draugų, buvo bėdų šeimoje dėl alkoholio, jaučiausi prastai tiek fiziškai, tiek morališkaiv- sugebėdavau tik ateiti į paskaitas ir su niekuo jose nebendravau.
Vėliau įsimylėjau vaikiną, su kuriuo buvau 6 metus. Iš tų santykių tikėjausi labai daug, matyt, to, ko negavau šeimoje. Apsigyvenome kartu ir po truputį meilė ėmė blėsti. Galima sakyti, jog tikėjausi kažko nežemiško – aistros, romantikos, atsidavimo – bet to nebuvo, nes trūko pinigų, reikėjo rūpintis darbu, stengtis įsitvirtinti.
Nesutarimai prasidėjo nuo intymių santykių ir būtent dėl manęs. Nejausdavau visiškai jokio malonumo, dingo bet koks noras intymiems santykiams ir negalėdavau susijaudinti. Pasikalbėjusi su vaikinu, išgirdau, jog nieko nepadarysi, jeigu jis manęs nejaudina, pasakė, kad aš jo nemyliu. Jeigu norėdavau romantikos, turėdavau pati ją susikurti (žvakės, vakarienė, vynas ir pan.). Tai, kad aš nejaučiu malonumo jam nelabai rūpėdavo, bent jau to neparodė. Manau, jog įgijau kompleksą, kad negaliu būti patenkinta. Vėliau su šiuo vaikinu santykiai baigėsi, bet kompleksas išliko.
Dabar jau pusę metų turiu kitą vaikiną, draugaujame, gyvename dar atskirai. Aš jam jaučiau aistrą pirmus du mėnesius, paskui viskas dingo po intymių santykių. Jis kelissyk paklausė, ar man buvo gera, nes kaip pats teigė, jam buvo nuostabu ir jam gaila, jog jis negali suteikti man tokio malonumo. Tada viskas ir pašlijo, pasijaučiau netikusi, jog esu moteris ir man sunku mėgautis seksu (nes vyrams malonumas lengvai pasiekiamas, o man beveik neįmanomas).
Su pirmu vaikinu, nors išbandėm įvairias sekso formas, nesijaučiau laisvai, negalėdavau savęs stimuliuoti pati, man buvo gėda ir maniau, jog neapsimoka to daryti, nes vis tiek nepavyks niekas (esu kelis kartus bandžiusi, bet nepavyko, pavyko tik su žaislais, iš viso per tuos draugystės metus draugas man tik kelis kartus suteikė malonumą su žaislu ir vieną kartą oralinio sekso metu).
Naujo draugo patirtis yra mažesnė, nors gyveno su mergina, bet jis nėra net matęs jos nuogos dienos šviesoje ir nežino, ar ji kada yra patyrus malonumą, nes jie apie tai nešnekėdavo. Bėda ta, jog šitie intymūs reikalai, mano nepilnavertiškumas juose, gadina apskritai visą draugystę, būnu pastoviai suirzus, kabinėjuos dėl smulkmenų, man nepatinka, ką jis šneka, nors jis tikrai šaunus vaikinas, jautrus, rūpestingas ir žinau, kad jam rūpiu, tiesiog negaliu nugalėti kompleksų, jaustis gerai būdama moterimi, atsipalaiduoti ir bandyti. Man gėda pasakyti, jog nepatyriau malonumo, man gėda bandyti liesti save, man gėda dėl to, kad malonumą patirti sunku šalia kito žmogaus, galvojau net nutraukti santykius, nes ėmė viskas erzinti. (Masturbuotis galiu viena, tai reikalauja stipraus susijaudinimo ir net raumenų sutraukinėjimo, todėl sunku tai daryti su vaikinu tiek fiziškai, nes jo varpa tarsi trukdo, tiek morališkai, nes jaučiu įtampą, kad nepavyks). Man mano kūnas yra gražus, dėl to nesijaučiu prastai, tik kad nejaučiu iš jo pasitenkinimo.
Pastaruoju metu pradėjau skaityti literatūrą apie moterų seksualumą, seksą, jo problemas. Aš labai tikiuosi, jog tai padės, nes prarasti santykius su žmogumi, kuris yra brangus, vien todėl, kad nesijaučiu pilnavertė – būtų labai skaudu.
Medeina (vardas pakeistas)
Komentaras: Laba diena, Medeina,
Svarbu, kad rašai ir daliniesi savo mintimis bei išgyvenimais. Skaitydama tavo laišką, suprantu, kad jautiesi nusivylusi savimi, kaip moterimi, nes nepatiri malonumo užsiimdama seksu. Jauti gėdą apie tai kalbėdama su antrąja puse. Tau skaudu, kad dėl susidariusios situacijos sunku išlaikyti artimus santykius su mylimu žmogumi. Esi pasimetusi ir ieškai atsakymų, kaip galėtum sau padėti. Labai natūralu išgyventi visus šiuos jausmus, kai atsiradęs sunkumas neleidžia pajusti santykių pilnatvės.
Girdėdama tavo istoriją, suprantu, kad pagrindinę problemą įvardini tai, kad negali patirti malonumo seksualinių santykių metu. Tai plati tema ir atsakymų gali būti įvairių. Kodėl taip vyksta būtent su tavimi, atsakyti vien tik iš laiško, būtų sunku. Tačiau pasidalinsiu savo įžvalgomis ir pastebėjimais.
Skaitydama tavo laišką, išgirdau labai svarbų dalyką – augai su priklausomybę alkoholiui turinčiu žmogumi, nedarnioje šeimoje. Autorė J. G. Woititz knygoje „Suaugę alkoholikų vaikai“, labai puikiai aprašo sunkumus, su kuriais tenka susidurti vaikams, kurie auga priklausomybe persmelktoje aplinkoje. Autorė, turėdama didelę patirtį dirbant su suaugusiais alkoholikų vaikais pastebėjo, kad tokie žmonės dažnu atveju nežino, kas yra „normalu“, jiems sunku atlikti darbą iki galo, jie meluoja netgi tada, kai būtų paprasčiau pasakyti teisybę, šie žmonės dažnai būna sau negailestingi, nelabai moka linksmintis, tokie žmonės turi pernelyg rimtą požiūri į save, jiems sunku artimai bendrauti, perdėtai jautriai reaguoja į permainas, jie laukia pritarimo ir pripažinimo, jie mano esą kitokie negu kiti žmonės, yra pernelyg pareigingi arba pernelyg nepareigingi, nepaprastai atsidavę, bei impulsyvūs.
Iš tavo laiško supratau, kad nuo pat vaikystės išgyvenai nusivylimą savimi ir nepilnavertiškumo jausmą. Tikėtina, kad taip yra dėl to, nes šeimoje vyravo alkoholio problemos. Šeimoje, kurioje yra tokio pobūdžio problemų, vaikams trūksta pasitikėjimo, saugumo, meilės, rūpesčio. Dažnai tokiose šeimose augantys vaikai negali įtikti savo tėvams, jiems nuolatos priekaištaujama. Gana dažnai ir ilgą laiką tą girdėdamas pagaliau patiki ir įsisąmonini, kad tie priekaištai – tai neigiamas požiūris į tave. Tai išlieka sąmonėje, o rezultate imama neigiamai save vertinti, trūksta pasitikėjimo savimi, stokojama meilės sau, atsiranda nusivylimas savimi.
Kiekvieną padarytą klaidą, iškilusį rūpestį ar sunkumą, tokia asmenybė priima labai asmeniškai. Susiformuoja įspūdis, kad jei žmogus padarė klaidą, reiškia jis yra klaida. Tokiu atveju labai svarbu atskirti save ir savo elgesį. Tu gali pasielgti netinkamai, gali turėti sunkumų, bet tai nereiškia, kad tu esi gyvenimo klaida ar sunkumas. Tai reiškia, kad klaidas galima taisyti, o sunkumus koreguoti ir išgyventi.
Kitas svarbus momentas, kurį norėtųsi su tavimi aptarti – santykiai su antrosiomis pusėmis. Jau minėjau, kad vaikams, augusiems nedarniose šeimose, sunku artimai bendrauti ir išlaikyti santykius. Tai priklauso nuo daugelio priežasčių. Pirmiausia tokie žmonės, turėdami tokią patirtį vaikystėje, nežino kokie turi būti artimi santykiai. Kliudo artumo baimė, baimė prisileisti kitą žmogų prie savęs. Artumas reiškia ir intymumą, o esant baimei artumui natūralu, kad yra baimė ir intymumui. Be to, kad suaugusių alkoholikų vaikai savo santykius persmelkia baime, taip pat jiems būdinga stokoti įvairių jausmų, kurie būtini sklandžiam santykių procesui vystyti. Todėl tik atskleisdami savo asmenybę ir išmokę bendrauti kitose srityse, didinama tikimybė gerinti seksualinį gyvenimą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad tikėtina, jog sunkumai seksualiniame gyvenime yra patirtų vaikystės išgyvenimų pasekmė, kuriuos reikėtų koreguoti specialistų pagalba.
Pabaigai noriu informuoti, kad suaugusiems nedarnių šeimų vaikams yra organizuojamos savipagalbos grupės, kurios padeda įveikti sunkumus, su kuriais susiduria tokiose šeimose užaugę žmonės. Taip pat rekomenduočiau perskaityti Janet Geringer Woititz knygą „Suaugę alkoholikų vaikai“, kurioje aprašomi sunkumai, bei pagalbos galimybės panašius potyrius išgyvenantiems žmonės. Bei neatmesčiau psichologo – psichoterapeuto pagalbą, kuris padės išgyventi patirtas traumas, gali padėti išsilaisvinti iš vaikystėje patirtos traumos gniaužtų.
Sėkmės,
medicinos psichologė Sandra Anuškevičienė
s.anuskeviciene@gmail.com