Geriausias patarimas gyvenime

Labai patiko interviu su rašytoja Elizabeth Gilbert, tad dalinuosi ištrauka. Yra tokių “perlų”, kuriuos verta atsispausdinti ant lapo ir pasikabinti nuolat matomoje vietoje.

Aš jį gavau iš gerokai vyresnės moters-dailininkės. Tuo metu man buvo kiek daugiau nei dvidešimt ir aš skundžiausi jai, kad nespėju užsiimti kūryba: dirbu trijuose darbuose, gyvenimas baisiai sudėtingas, gyvenu su daugybe kaimynų, turiu krūvą reikalų, aš noriu rašyti ir kad man niekas netrukdytų, bet laiko amžinai trūksta. Ji kantriai manęs išklausė, patylėjo ir paklausė:

– Ko pasiruošus atsisakyti, kad gyventum tą gyvenimą, apie kurį tariamai svajoji?

Svarbiausias žodis čia buvo “tariamai”.

Viskas mano viduje sukilo. Aš net įsižeidžiau. Ką reiškia “tariamai svajoju”? Aš? Visi žino, kad rašyti – man pats svarbiausias dalykas gyvenime.

Ji tęsė:

– Kodėl tu apsimeti, kad rašyti – pats svarbiausias dalykas gyvenime, jeigu tavo gyvenimas priklauso kitiems darbams ir tikslams?

Kol aš bandžiau atgauti žadą, ji vėl mane atakavo:

– Pavyzdžiui, tu dirbi trijuose darbuose. O koks tavo mėgiamiausio serialo pavadinimas?

– “Sopranai”.

– Nuo šios dienos tu nutrauki sutartį su televizijos tiekėju. Išeina, kad tu turi laiko sekti Sopranų gyvenimą, bet neturi laiko gyventi savo gyvenimą?

Aš tylėjau.

– Kokiame bare lankaisi su draugais? Pamiršk jo pavadinimą. Koks žurnalas tau labiausiai patinka? Viskas, tu jo nebeskaitai.

Ir man patinka jos patarimai. Juose nėra iliuzijų pavadinimu “tu gali gauti viską, ko tik nori”. Negali. Tai, ką tu darai kiekvieną dieną, yra tavo gyvenimas. Ir jeigu kasdienybėje tu nerandi laiko savo svajonei, vadinasi, yra svarbesnių dalykų.

Vienintelis būdas susigaudyti savyje – liautis save apgaudinėti. Paroje dvidešimt keturios valandos. Kas man svarbu, o kas – ne? Tik atsakius į šį klausimą, galima atrasti jėgų ir laiko tapti kažkuo. Tapti savimi.

TAPKITE NE DAIKTAVARDŽIU, O VEIKSMAŽODŽIU

Neseniai aš į savo seminarą pakviečiau bičiulį, poetą Mark Nepo. Jis pasakė: “Tapkite ne daiktavardžiu, o veiksmažodžiu”. Būtų jis man tai pasakęs anksčiau, kai aš rašiau knygą apie kūrybą! Aš būtinai būčiau įtraukusi šią citatą ir papasakojusi apie ją tai, ką galvoju.

O ką aš apie ją galvoju? Paprastai, savo kūrybinius ketinimus mes apibūdiname daiktavardžiu. Aš – rašytoja. Bet daug svarbiau tapti veiksmažodžiu: aš rašau. O tai reiškia mažiau dėmesio skirti sau ir daugiau – savo veiksmams.

Kur iškeliauja jūsų gyvybinės jėgos? Tai be galo vertinga, riboto tiražo, šventa žmogiškoji jėga. Kam jūs ją eikvojate šiandien?

Nebūkite rašytoju. Rašykite!

Nebūkite dailininku. Tapykite!

Tai, ko gero, prieštarauja tam, ką aš savo rankomis parašiau knygoje “Big Magic”. Bet Markas teisus: svarbu ne tai, kaip jūs save vadinate, o tai, ką jūs savimi darote. Ir tegu pasaulis vadina jus taip, kaip jam šauna į galvą.

KNYGOS “VALGYK, MELSKIS, MYLĖK” SĖKMĖ

Jeigu nuoširdžiai, aš net neįsivaizduoju, kur slypi šios knygos sėkmės paslaptis. Ko gero, mes niekada nesužinosime. Tai akivaizdus fenomenas ir išsiaiškinti jo kilmę iki galo neįmanoma (kaip ir pakartoti sėkmę, nekeičiant sąlygų).

Į šią knygą įdėjau tiek pat jėgų ir aistros, kaip ir į visas kitas. Bet nei viena knyga nesulaukė tokios sėkmės. Ir aš nežinau, kodėl. Tikriausiai, nėra slaptos sėkmės formulės. Vienintelė mano versija yra tokia: tam, kad pasidalintum su žmonėmis laisve, yra prasmės aprašyti savo kelią į laisvę. Aš neketinau rašyti knygos, kuri padėtų moterims. Mano tikslas buvo padėti vienai vienintelei susipainiojusiai moteriai: sau. Kad išsipainiočiau savyje ir atrasčiau kelią pirmyn, aš nusprendžiau parašyti knygą. O gavosi knyga, kuri padeda ir kitoms moterims.

KAIP IŠMOKTI RIZIKUOTI?

Man sako, kad aš esu ryžtinga ir įkvepiu kitus. O taip pat dažnai manęs klausia: ką daryti tiems, kurie bijo rizikuoti? Ne kiekvienas gali tapti laisvai samdomu ir keliauti po pasaulį. Kaip pasiryžti ir surizikuoti?

Aš galvoju, kad kartais neryžtingumo rizika yra didesnė, nei rizika, kad nepasiseks. Mano bičiulis Rob Bell sako: “Nėra jokio saugumo. Vis mes čia pilnamečiai, tad pasakysiu tiesiai: rytojus nėra garantuotas nei vienam”.

Būti žmogumi – ypatingai pavojinga. Skristi visata ant žemės rutulio, kur su tavimi gali nutikti bet kas bet kurią sekundę. Bet tai ir reiškia – būti žmogumi.

Kartais neįmanoma rizikuoti, nes tam tiesiog nėra jėgų. O kartais tenka rizikuoti, nors to ir neplanavai. Bet atsisakyti rizikuoti – savaime labai didelė rizika. Tai rizika nugyventi gyvenimą gynybinėje būsenoje, praleisti galimybes pamatyti pasaulį, nesusipažinti su įdomiais žmonėmis. Juk gyvenimas – nuolatinė rizika. Nėra nieko, ką gali iš anksto žinoti.

Vien tik galimybės ir rizika.

Prieš surizikuodama, aš rimtai savęs paklausiu: o kokie dar yra variantai? Ir jeigu kiti variantai man netinka, aš rizikuoju.

LAIKAS LAISVEI

Vieną dieną facebook’o paskyroje aš parašiau: “Pavargau įrodinėti savo gerumą. Atėjo laikas laisvei.”

Pastebėjau, kad moterys dažnai stengiasi būti malonios, geros, patogios. Tiksliau, mums būdingas noras įrodyti, kad mes būtent tokios ir esame. Ir pirmiausiai, įrodinėjame tai pačios sau.

O įrodinėjame be reikalo.

Būkime sąžiningi: juk niekas iš mūsų nenori kenkti kitiems. Na, nebent koks sociopatas. Bet dabar mes kalbame ne apie jį.

Mes laisvi daryti tai, ko mes norime. Tai, kas suteikia mums laisvę, džiaugsmą, įkvėpimą. Tai, kame nėra ketinimo pakenkti. Žinoma, kažkam mes būtinai užminsime ant uodegos. Ir mums užmins. Bet juk niekas neturi ketinimo pakenkti.

Ir nereikia stengtis būti geresne savęs versija.

Nereikia nagrinėti savo sprendimų ir veiksmų per mikroskopą, iš dvidešimties skirtingų požiūrio taškų, bandyti išsiaiškinti “ar gerai aš čia pasielgiau” ir kaip tai atrodė kitiems. Sutaupytas jėgas galima skirti mieliems užsiėmimams: žavėtis, kurti, domėtis, mąstyti, auginti, džiaugtis.

Laisvė – skirti dėmesį tam, kam aš galiu padaryti įtaką.

Laisvė – tai ši diena ir artimiausia valanda.

Laisvė – tai žmonės, su kuriais aš noriu būti.

Laisvė – tai veikla, dėl kurios aš jaučiuosi gyva.

Štai tokia mano laisvė.

KĄ REIŠKIA ŽODIS “EGOISTAS”?

Moterys, turinčios drąsos skirti laiko sau, kartais vadinamos egoistėmis. Mandarinų (Šiaurės Kinijos) kalboje žodis “egoistas” turi dvi reikšmes.

Pirmoji: daryti tai, kas tau yra naudinga.

Antroji: būti godžiu ir kaupti daiktus.

Mūsų, vakariečių, suvokimu žodis “egoistas”, deja, apjungia abi šias, visiškai skirtingas, reikšmes. Iš kur pas mus atsirado ši beprotiška idėja, kad užsiimdamas man svarbiu darbu, aš kenkiu kitiems?

Nebijokite daryti to, kas jums naudinga. Žmonės netampa monstrais, užsiimdami svarbiais, įkvepiančiais, įdomiais dalykais. Atvirkščiai. Pas juos daugėja jėgų ir noro būti naudingais kitiems. Ir būtent tokia tvarka.

SIZIFĄ REIKIA ĮSIVAIZDUOTI LAIMINGU

Pas mane dažnai ateina jauni rašytojai. Aš jiems siūlau savęs paklausti: “Ar ir toliau rašytum, jeigu niekas neskaitytų?”

Jeigu atsakymas teigiamas, iš jų išeis geri rašytojai. Jeigu ne – jų laukia daug kančios. Jeigu vertė yra tik tame, kaip tavo tekstą priims kiti, be kančios neapsieisi.

Albert Camus rašė: “Sizifą reikia įsivaizduoti laimingu”.

Bet kuris dailininkas, rašytojas, bet kuris kuriantis žmogus eikvoja daugybę jėgų tam, kad ridentų savo akmenį į kalną. Iš ryto tas akmuo vėl guli kalno papėdėje. Ir vėl viskas prasideda iš naujo. Kiekvieną dieną.

Ir klausimas ne tas, kaip pasirinkti gyvenimą be akmenų ir kalnų, klausimas tame, koks akmuo jums patinka taip stipriai, kad jūs sutiksite ridenti jį į kalną? Kuris akmuo jūsų? Pasirinkite patį įdomiausią akmenį.

Ir jeigu jūs man pasiūlysite pasirinkti tarp nesėkmingos rašymo dienos ir bet kurios kitos sėkmingos veiklos, aš pasirinksiu rašymą. Nes man patinka mano akmuo.

Todėl palauskite savęs: ar jums įdomus jūsų akmuo?

Ir jeigu taip – puiku, jums viskas pavyks.

O jeigu ne – pasirinkite kitą. Įdomesnį.

Parengė Ilona Tamošiūnienė | 108studija.lt

Iliustracija: Annie Spratt
Šaltinis: msmagazine.com