Grįžtamojo ryšio principas: kiek duosi, tiek gausi atgal
Istorija apie žmogaus gerumą
Karaliaus įžengimo į sostinę proga rūmuose buvo iškelta puota. Ištaigingoje salėje valdovas priiminėjo dovanas, kurios buvo viena už kitą brangesnės: išgraviruotus ginklus, sidabro taures, auksu siuvinėtus brokato audinius. Dovanas teikusiųjų gretos jau retėjo, kai staiga į salę pasiramsčiuodama lazda įšlubčiojo valstietė, avėjusi sunkiomis medžio klumpėmis. Tylėdama iš užančio ji ištraukė rūpestingai į audinio skiautę suvyniotą paketėlį. Salėje nuvilnijo juoko banga, kai moteris prie karaliaus kojų padėjo baltos vilnos sruogą, gautą iš jos vienintelių avių ir suverptą per ilgus žiemos vakarus.
Netaręs nė žodžio, karalius oriai nusilenkė, po to, pašaipių žvilgsnių smaigstomai senolei lėtai klibinkščiuojant atgal, davė ženklą pradėti pokylį. Moteris iškeliavo namo. Temo. Sunkus ir ilgas buvo jos kelias į lūšnelę, suręstą netoli karaliaus girios. Iki šiol varguolės gyvenimo čia niekas netrikdė. Tačiau priartėjusi prie savo namų, ji stabtelėjo apimta panikos. Valstietės trobelę supo karaliaus kareiviai. Aplink namą jie smeigė žemėn kuoliukus ir rišo ant jų baltos vilnos siūlą. Senolė išsigando, kad karalius įsižeidė dėl varganos dovanos ir bijojo, kad sargyba ją suims. Tačiau išvydęs moteriškę, būrio viršininkas mandagiai jai nusilenkė ir pranešė:
– Ponia, mūsų karaliaus įsakymu visa žemė, kurią apjuos jūsų dovanotas vilnos siūlas, nuo šiol priklausys jums. Naujosios valstietės nuosavybės plotas buvo toks, kiek aprėpė siūlas. Moteris gavo tiek, kiek pati davė.
Bruno Ferrero
Šią istoriją teko prisiminti vasarą, kuomet viešėdama pas gimines, buvau paprašyta pakonsultuoti kaimynystėje gyvenančią vienišą moterį, sergančia onkologine liga. Giminaitė pasakojo, jog iki ligos kaimynė dirbo vadovaujantį darbą, turėjo daug draugų, užaugino du sūnus, kurie šiuo metu mokosi užsienyje. Paklausus apie moters vyrą, giminaitė susimėtė ir pasakė, jog vyras prieš metus išvyko gyventi į kitą šalį ir patylėjusi pridūrė, jog esant sveikai, moteris mokėjo rūpintis tik savimi, nerasdavo gero žodžio kaimynams, ne kartą yra apšaukusi juos. Buvo įdomu sužinoti, kodėl dabar kaimynai ieško jai pagalbos. “ Dabar ji vieniša ir serganti, su niekuo nebendrauja, dažnai matome apsiverkusią – norime padėti, gaila žmogaus”.
Aplankiau moterį, tačiau ir su manimi ji nenorėjo bendrauti, teigė, jog jai nereikia psichologinės pagalbos, jos dienos jau suskaičiuotos. Nors mačiau, kad jai sunku ir išliejus susikaupusias emocijas – palengvėtų, todėl nuvykau dar kartą ir papasakojau jai aprašytą Ferrero istoriją. Dar neišklausius iki galo, moteris apsipylė ašaromis, kaltino save dėl padarytų klaidų, prisiminė, jog buvo dažnai neteisi savo pavaldinių atžvilgiu, tačiau tuomet jausdavo malonumą, kad gali valdyti ir jos daug kas bijodavo. Ji bet kokia kaina gindavo savo pozicijas, dažnai nustumdama kitus nuo savo kelio, apšaukdavo nekaltą žmogų, jį pažemindama kitų akyse. Ji nesugebėjo duoti, sugebėjo tik imti ir štai atpildas – susirgo onkologine liga, o pats baisiausias dalykas – patylėjusi pasakė moteris: jaučiu kaip už mano nugaros stovi vienatvė….
Dar ilgai galvojau apie šią moterį, ją ištikusią problemą, prisiminiau kadaise skaitytą Lazarevo “ Karmos diagnostiką”, kurioje daug rašoma apie atgalinį gyvenimo ryšį. Autorius teigia, kad nieko nėra atsitiktinio šiame gyvenime ir jei kažkas įlindo į jūsų butą, turite susimąstyti, ar nepadarėte ko nors blogo, ar teisingai gyvenote – tai kaip perspėjimas, priverčiantis pagalvoti apie save, savo elgesį, savo santykius su žmonėmis, kurie jus supa.
Besibaigiančių metų ir artėjančių Didžiujų švenčių proga, norėčiau palinkėti, kad jūsų širdyse būtų kuo daugiau meilės, supratimo, užuojautos. Kad mokėtumėte paguosti kenčiantį, pastiprintumėte silpnesnį, nepraeitumėte pro liūdintį ir tuomet patys niekuomet nesiskųsite kitų abejingumu, o svarbiausia, už jūsų ”nugaros niekada nestovės vienatvė”.
Med. psichologė dr. Viktorija Grigaliūnienė | kppk.lt
KPPK direktorė tel.: +37069957539