Į ką svarbu tėvams atkreipti dėmesį auginant vaikus?

Ką tėvai turi stebėti augindami vaikus – straipsnis atskleidžiantis, kad vaikas nėra “kopūstas”, kuris užauga tik girdomas ir maitinamas,  o yra “kempinė”, sugerianti viską iš aplinkos, kurioje auga  ir atkreipiantis  tėvų dėmesį į vaiko aplinką.

Ką tėvai turi stebėti: Liūdna statistika

Pasižymime kaip tauta, kurios vaikai yra  nelaimingiausi Europoje (2011),  patiria daugiausia patyčių, iš 42 tyrime dalyvavusių šalių (2013/2014).

Pasižymime kaip tauta, kurioje užaugę vaikai – suaugusieji yra linkę nusikalsti (ES – 3 vieta, 2012), linkę žudytis ES – 1 vieta, 2010), dažniausiai žudo kitus žmones (ES – 1 vieta, 2010), sėdi kalėjime (ES – 3 vieta, 2015), išgeria daugiausia alkoholio  (pasaulyje – 3 vieta, 2015), skiriasi (ES – 2 vieta, 2014).

Ką tėvai turi stebėti ir suprasti?

Kodėl esame tokia pasižyminti tauta?

Visuomenėje dar gajus įsitikinimas, kad „vaikas užauga pats“. Kitaip kalbant, vaikas yra „kopūstas“. Pakanka jį pagirdyti, pamaitinti ir jis užaugs doras bei aktyvus žmogus.  Šis įsitikinimas matomas žmonėse, teigiančiuose, jog reikia naujos kartos, kad Lietuvoje būtų gyventi geriau. Jei šis įsitikinimas būtų teisingas, tai Rusijoje būtų tokia pat demokratija, kaip Šveicarijoje.  Kaip žinome, taip nėra. Yra priešingai. Kokia aplinka, toks ir užauga vaikas.

Ką tėvai turi stebėti: Ką stebi vaikas

Teisingesnis teiginys – vaikas yra „kempinė“. Jis sugeria iš aplinkos viską, kas joje vyksta, kas vyksta su juo.  Sakoma, kad „Obuolys nuo obels netoli rieda“.  Ši patarlė atspindi procesą, kurio metu vaikas perima iš aplinkos (tėvų, brolių, seserų) vertybes, kuriomis artima aplinka vadovaujasi. Šį reiškinį puikiai atskleidė ir išnagrinėjo Albertas Bandūra, įrodydamas, kad vaiko elgesys formuojasi jam stebint ir mokantis iš aplinkinių žmonių – Mokymasis per stebėjimą.

Bandūros nuomone modeliu, iš kurio mokosi vaikas, gali būti tai, kas perduoda informaciją: žmogus, kinas, televizija, demonstravimas, piešinys arba instrukcija. Savo įžymiame eksperimente vaikų darželyje jis įrodė, kad agresyviausiai elgėsi vaikai matę, kad modelis (kuris smurtavo) už agresiją buvo paskatintas. Mažiausiai agresyvūs buvo vaikai, matę , kad modelis už smurtavimą buvo nubaustas.

Kopijuodamas aplinkinius žmones (kaip modelius) vaikas formuoja ir savo asmenines savybes.  Vaikas, augdamas siekia būti panašus į aplinkinius, kad galėtų pritapti, kad būtų priimtas. Jei vaikas  elgiasi kitaip, nei artima aplinka, jis yra atstumiamas ir paliekamas vienas.  O šito jis kaip tik ir nenori.

Ką tėvai turi stebėti: Kas pasikeitė?

Patyrinėkime, kiek laiko vaikas leido su tėvais 1917 ir 2017 metais.  Žemiau pateikiamame grafike  matome, kad prieš 100 metų vaikas beveik visą laiką leido su tėvais. Vaiko savarankiškumas augo tolygiai kartu su laiku, praleistu be tėvų.  Vaikas augo, stiprėjo ir savarankiškėjo pamažu, nuosekliai  ir tolygiai, kol pasiekdavo visišką savarankiškumą. Taip augdamas vaikas galėjo perimti iš tėvų vertybes, formuoti asmenines savybes.

Prie to, ir tėvus, ir vaikus „ganė“ bažnyčia. Kiekvieną sekmadienį visa šeima vykdavo į pamaldas, kuriose klebonas sakydavo pamokslą ir kiekvienas šeimos narys eidavo išpažinties.  Tokiu būdu vaikui buvo skiepijamos krikščioniškos vertybės, kuriomis jis vadovavosi užaugęs.

Vaiko laikas be tėvų (neskatinat nakties miego), proc. 1917 ir 2017 m. (principinės kreivės)

Dabar vaiko laikas su tėvais (darbo dienomis) yra kelis kartus mažesnis. Ypatingai tai pasireiškia, kai  vaikas išvedamas į lopšelį ar darželį. Tokiu atveju, trečiaisiais metais apie 70 proc. būdravimo laiko vaikas praleidžia ne su tėvais.

Ką tėvai turi stebėti išleisdami vaiką į darželį ar mokyklą?

Kaip jau žinome, vaikas yra „kempinė“ ir sugeria į save viską, kas vyksta jo artimoje aplinkoje.  Septintais gyvenimo metais vaikas pradeda lankyti mokyklą. Joje jis praleidžia didesnę dienos dalį, tad iš mokyklos aplinkos semiasi tų vertybių, kuriomis jis vadovausis užaugęs.  Mokykloje formuojasi jo elgesys, kurį vaikas naudos užaugęs.

Ar tėvai gali būti ramūs, matydami kraupią statistiką?

„Lietuvoje patyčias patyrė didžiausia vaikų dalis iš visų 42 tyrime dalyvavusių šalių (PSO, 2013/2014). Lietuvoje patyčias patiria 32 proc. berniukų ir 26 proc. mergaičių (prieš ketverius metus buvo 29 proc. berniukų ir 23 proc. mergaičių). Tuo tarpu patys iš kitų tyčiojosi 33 proc. berniukų ir 16 proc. mergaičių (prieš ketverius metus buvo 28 proc. berniukų ir 15 proc. mergaičių)“.

Tai šiurpi statistika, atskleidžianti, ką vaikai patiria mokykloje. Dar baisesnė yra tendencija – per 4 metus mokinių patyčių mastas išaugo daugiau, kaip 10 proc.

Na, o kaip elgiasi su mokiniais mokytojai? iš vienos motinos laiško (kalba netaisyta): „Dar paaiškėjo po savaitgalio, kai pasiėmiau dukrą ir jos draugę iš mokyklos, kad mokykloj mokytoja vaikus, kurie pasiskundžia tėvams dėl jos elgesio, išstato prieš klasę ir apšaukia, gėdindama taip, kad jie bijotų net tėvams sakyti ką nors… Tai labai blogai… Aš vis klausinėju dukros, o ji man nepasakoja. Dukra bijo eiti antradieniais į mokyklą. Pasirodo, mokytoja per dailės pamoką šaukia ant jų, jei ko neturi atsinešę ar ne taip iškerpa kokią detalę. Palieka juos po pamokų, jei vaikai padaro ne taip kaip ji nori…“

Pasiremdami A. Bandūros atskleistu Mokymasis per stebėjimą požiūriu ir žinodami, kad patyčios lieka nenubaustos, galime suprasti, kaip vaikai išmoksta tyčiotis iš kitų (nes už patyčias nėra baudžiama). Taip užaugę mokiniai papildo gretas žmonių, kurie aprašyti straipsnio pradžioje.

Patyčios yra pagrindinė vaikų iki 19 metų savižudybių priežastis.  Per 2015 metus nusižudė 26 berniukai ir 10 mergaičių. Arba kiekvieną mokslų metų savaitę nusižudo po vieną mokinį!

Tiek patyčios tarp mokinių, tiek mokytojų patyčios iš vaikų rodo mūsų švietimo sistemos impotenciją ir visišką nepajėgumą nei suprasti, kaip ugdyti sėkmingam savarankiškam gyvenimui pasirengusius vaikus, nei „apsivalyti“ nuo netinkamo mokytojų elgesio su vaikais.

Pastarasis, kategoriškas mano teiginys yra skirtas atkreipti tėvų dėmesį, į kieno rankas jie atiduoda savo vaikus.  Būtent tėvai  yra atsakingi už vaikus ir turi stebėti, kas vyksta vaiko klasėje, kaip su vaikais elgiasi mokytojai ir, esant reikalui, ryžtingai reaguoti.

Kita laiko dalis, kurią vaikas praleidžia be tėvų yra Internetas. Ką vaikas ten sužino? Ko jis ten išmoksta? Kokius žaidimus žaidžia? Ką rašo socialiniuose tinkluose? Kokius atsakymus gauna? Patyčios internete yra naujas, bet jau gajus reiškinys, neigiamai veikiantis vaikus.

Tėvai turi žinoti, kur, su kuo vaikas leidžia laiką ir kokį poveikį gauna. Jei tėvai mato, kad vaikas gali būti veikiamas neigiamai, imtis ryžtingų priemonių.  Žinoma, jei nori, kad jų vaikas užaugtų doras, aktyvus ir sėkmingas žmogus.

Mykolas Truncė | tobulinu.lt
Porų psichologas, konsultantas,
Šeimų išsaugojimo specialistas
8 659 54009, porupsichologas@gmail.com