Tuščio lizdo sindromas: baigiasi tėvystė, bet ne gyvenimas
Kai vaikai palieka namus, tėvams tenka susidurti su gilia vidine transformacija, kuri dažnai atskleidžia ne tik netektį, bet ir ilgai slopintus jausmus, neišpildytus lūkesčius bei pamirštą asmeninę tapatybę.
„Iš namų išvykus vaikams, apima jausmas, kad staiga per trumpą laiką labai greitai pasenai. Vos ne akimirksniu. Ką tik, atrodo, buvai jaunas, pilnas jėgų ir sukaisi darbuose ir staiga atsiranda baimė, kad štai gali kažkas nutikti ir šalia nieko nebebus“, – sako psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ gydytoja psichiatrė Edita Balevičienė.
Edita Balevičienė
Kai vaikai išeina, lieka ne tuščias kambarys, o tuštuma viduje
Tuščio lizdo sindromas dažnai apibūdinamas kaip liūdesys dėl ištuštėjusių namų, tačiau iš tiesų tai gilus egzistencinis sukrėtimas. „Atsiranda suvokimas, kad ta viltis, jog užauginęs vaikus tebebūsi toks pat sveikas ir pajėgus kaip trisdešimties bei galėsi iki soties atsidžiaugti gyvenimu, beviltiškai žlunga. Kūnas sensta, jėgos mažėja, fizinės negalios tikimybė didėja ir su tuo kažkaip turi išmokti tvarkytis vienas, be vaikų pagalbos“, – taip pasikeitusią emocinę būseną apibūdina gydytoja.
Ji pastebi, kad žmonėms kyla baimė prarasti savo gyvenimo kontrolę. Kartais ta baimė tampa tokia didelė, kad tenka kreiptis į specialistus, jog paskirtų nerimą mažinančių vaistų. Vienas dažniausių tokių pacientų nusiskundimų, kad vargina nemiga ir mintys apie vaikus, artimuosius, baimė, kad kas nors jiems gali atsitikti.
Pasak E. Balevičienės, tuščio lizdo sindromas skausmingiausias tiems tėvams, kurie, vaikams išėjus iš namų, lieka akistatoje su savimi ir po truputį suvokia skaudžią tiesą, kad savęs taip ir neturėjo. Todėl lizdas ir tampa „tuščias“. Iš tikrųjų lizdas nėra tuščias, jame yra likę du žmonės ar mažų mažiausiai vienas, bet jaučiama tuštuma, tarsi nieko nebūtų.
Gydytoja akcentuoja, kad žmogus susiduria su nelengva užduotimi – atrasti save ne kaip tėvą ar motiną, o kaip asmenybę: „Tuomet reikia pradėti savęs ieškoti, o tai nėra lengva, ypač sulaukus vyresnio amžiaus, nes tuomet, kai buvai jaunas, savęs paieškas tikriausiai nustūmei į šoną, tikėdamasis, kad šeima ir vaikai užpildys vidinę tuštumą. O dabar, vaikams išėjus iš namų, ta tuštuma vėl atsiveria, nes kitų sąskaita savęs neužpildysi, o išeiti iš komforto zonos ir išsiaiškinti savo paties poreikius bei lūkesčius, visą gyvenimą to nedarius, oi, kaip sunku!“
Tėvystė be savasties: kai vaikai tampa vieninteliu gyvenimo projektu
E. Balevičienė pastebi, kad dažnai tėvai, patys užaugę taip vadinamose disfunkcinėse šeimose, kuriose trūko meilės, buvo emocinio ar / ir fizinio smurto, būdavo ignoruojami vaikų jausmai ir emociniai poreikiai, svajoja sukurti savo „tobulą“ šeimą, kur jie elgsis kitaip, nei jų pačių tėvai elgėsi, mylės savo vaikus ir paisys jų poreikių.
Besistengdami būti geresni tėvai, pasak gydytojos, „pasimauna“ ant to paties kabliuko. „Nuo pat ankstyvos vaikystės išmokę, kad jų emociniai bei kitokie poreikiai niekam (tėvams) nebuvo ir nėra svarbūs, tą vidinį žinojimą apie savo pačių „nesvarbumą“ perkelia į kuriamą šeimą, kurioje visaip bando tenkinti savo vaikų poreikius. Bando daryti vaikus laimingus, viską investuoja į vaikų gerovę, toliau ignoruodami savo pačių poreikius, tarsi tęsdami tą pačią savo vaikystės „tradiciją“, nes taip yra pratę. Nes jie tai „nesvarbūs“, svarbūs tik vaikai“, – aiškina specialistė.
Gydytoja pabrėžia, kad jei žmogus savo vaidmenį šeimoje mato tik kaip tėčio arba tik kaip mamos, skaudžiai išgyvena to vaidmens praradimą, tarsi žemė po kojom atsiveria, tarsi praranda save. Ir sukurti save iš naujo būna nelengva užduotis.
„Jei žmogus turi daugiau vaidmenų, pvz., darbuotojo, moters, vyro, partnerio, draugo, kūrėjo, tuštuma, jaučiama išėjus vaikams, užsipildo greičiau“, – sako psichiatrė.
Jos teigimu, yra žmonių, ir nemažai, manančių, jog gimdo vaikus sau, „kad senatvėje vandens paduotų“. „Vaikų sau negimdome. Vaikus gimdome pasauliui, – pabrėžia E. Balevičienė. – Bet tėvai, visus savo emocinius resursus atiduodami vaikams ir nieko nepasilikdami sau, vaikus ima suvokti it savo pačių pratęsimą.“ Gydytoja akcentuoja, kad būtent tokie tėvai, vaikams išėjus, jaučiasi tarsi netekę dalies savęs.
Tokia priklausomybė sukuria ir kaltės jausmą vaikams: „Vaikai ima jaustis „skolingi“ tėvams ir negali laisvai kurti savo gyvenimo, jausdami neišperkamą kaltę, kad jų tėvai nelaimingi. Geriausia dovana vaikams yra laimingi tėvai. Todėl investicija į save, auginant vaikus, atsiperka visokeriopai“, – teigia gydytoja.
Pasak jos, išėjus iš namų vaikams, abu partneriai jaučia stiprius jausmus, tačiau dažnai vyrų jausmai labiau nuvertinami, vyrai tarsi jaučiasi kalti dėl savo jausmų, slepia juos, gėdinasi, nes atrodo, kad visuomenėje priimtinesnis požiūris, jog į vaikus daugiausiai investuoja mamos, todėl jų išgyvenimai labiau verti pagarbos.
Yra daug vienišų tėvų ar mamų, kurie vieni užaugino vaikus. Kažkada, kai skyrėsi su partneriu, rūpestis vaikais padėjo užgniaužti partnerio ar šeimos netekties jausmus. „Dabar, vaikams išėjus iš namų, anksčiau neišgedėti partnerio ar šeimos praradimo jausmai iškyla vėl su dviguba jėga – reikia dorotis su dviguba netektimi. Vėl skaudžiai pajunti, kad esi vienas ir kažkaip reikia su tuo išmokti gyventi“, – teigia E. Balevičienė.
Gyvenimas „dėl vaikų“ baigėsi – kas liko tarp sutuoktinių
Naujų išbandymų patiria ir sutuoktiniai, nors, gydytojos nuomone, jei iki išvykstant vaikams sutuoktiniai rasdavo laiko vienas kitam, tai vaikų išvykimas ir abiejų išgyvenami panašūs jausmai tampa suartinančiu faktoriumi.
E Balevičienė pastebi, kad jei iki vaikų išvykimo sutuoktiniai gyveno tik kaip „kambariokai“, „dėl vaikų“, tuomet, vaikams išvykus, dingus amortizuojančiam faktoriui, neišvengiamai lieka akistatoje vienas su kitu ir su savimi, suprasdami, kad niekas jų nebesieja, nieko bendro nelikę, o keisti situaciją meilės link motyvacija seniai išblėsusi.
„Kaip kažkada vienas mano pacientas vaizdingai pasakė: „Su žmona užtenka keturių šimtų žodžių: „Valgysi? Ne?“ Kambariai – atskiri, televizijos programos – skirtingos. Šaldytuvas mielesnis už žmoną“, – karčiai pajuokauja gydytoja.
Jos nuomone, susidaro klaidingas įspūdis, kad apie savo partnerį žinai viską ir tas „viskas“ yra labai nuobodu. O iš tikrųjų dažniausiai težinai partnerio buitinius įpročius.
„Rekomenduočiau poroms „susipažinti“ iš naujo. Iš tikrųjų. Pabandykite pasidalinti savo jausmais, išgyvenimais, svajonėmis ir baimėmis. Išgirskite savo partnerį, jo nenuneigdami, nekritikuodami. Atraskite tai, kas tarp jūsų bendro, ir pagarbiai priimkite skirtumus. Juk kažkada prieš daugelį metų tai darėte. Tuomet gali pavykti išgyventi medaus mėnesį iš naujo“, – pataria gydytoja
„Tuščias lizdas“ – galimybė gyventi taip, kaip visada norėjai
Gydytoja sako, kad iš tikrųjų vaikų išėjimą iš namų galima paversti nuostabiu laiku. Juk ne paslaptis, kad, gimus vaikams, dažniausiai visas šeimos gyvenimas apie juos ir ima suktis, (nors, jei paklaustume vaikų, jie galbūt atsakytų kitaip). Tėvai įrenginėja vaikų kambarius, taikosi prie vaikų, planuodami savo darbo laiką, laisvalaikį ir atostogas, perka vaikų mėgstamą maistą ir daiktus bei derina daugybę kitų dalykų.
„Taip įdomiai susiklosto. Pradžioje tėvai, būdami vaikais, turi prisitaikyti prie savo tėvų reikalavimų. Vėliau, patys tapę tėvais, stengiasi atliepti savo vaikų poreikius. O dabar, vaikams išėjus iš namų, tėvai pagaliau turi galimybę gyventi taip, kaip visada norėjo. (Vaikams žinia, jog tėvai turi savo poreikių ir svajonių, dažnai būna naujiena.)“, – dažną gyvenimo paradoksą aiškina gydytoja psichiatrė.
Specialistės teigimu, atsiveria daugybė veiklos galimybių: „Užsiimti savo pomėgiais, gaminti savo mėgstamus patiekalus, kurių negalėdavo pakęsti vaikai, bet kurių jūs patys išsiilgę nuo vaikystės (jūs žinote, kas yra gogel mogel arba saldi sriuba?), atostogauti pagaliau tokiu būdu ir ten, kur visada svajojote, perdažyti sienas savo mėgstama spalva, išnešti lauk vaikų kambario baldus ir įsitaisyti ten patogią sofą. Gerti ankstyvą rytą kavą balkone, klausantis dabar nepopuliarios jaunystės laikų muzikos, nesibaiminant, kad šis svarbus ritualas bus rėksmingai pertrauktas nepatenkintu „mama!“.“
E. Balevičienė siūlo prisiminti senas veiklas, kurioms anksčiau nebūdavo laiko, arba imtis naujų: „Gal kažkas ims megzti riešines, mokysis užsienio kalbos ar ims lipdyti iš polimerinio molio. Vienas mano pažįstamas pagal brėžinius pagamino tikrą valtį ir labai tuo didžiavosi. Smagu atrasti ramybę ir malonumą būti su savimi.“
Ji teigia, kad verta prisiminti senus draugus, susirasti naujų bendrų interesų grupėse. „Savanoriaukite. Keliaukite. Dainuokite chore. Auginkite gėles. Juk gyvenimo liko galimai tik trečdalis…“ – ragina gydytoja.
Atsiskyrimas – naujas etapas abiem pusėms
Kai vaikai palieka namus, tėvams tenka išmokti gyventi be jų, o vaikams – kurti savarankišką gyvenimą. Pasak gydytojos, atsiskyrimas yra procesas, kuriame dalyvauja abi pusės ir abi jaučia viena kitos nesaugumą. Tėvams reikia prisitaikyti gyventi be vaikų, o vaikams reikia adaptuotis visiškai naujomis sąlygomis. „Vaikai, tėvų namuose pripratę, kad pasaulis sukasi aplink juos, pradžioje nepatikliai žiūri į tėvų patikinimą, jog šie puikiai tvarkosi ir be jų“, – juokauja gydytoja.
Ji pabrėžia, kad jei tarp tėvų ir vaikų šiltas ir atviras emocinis ryšys, tuomet tėvai turėtų patys pajausti, kiek skambučių ir žinučių vaikui reikia. „Svarbiausia žinia vaikui turėtų būti, jog tu esi šaunus, su tavimi viskas gerai, tu puikiai susitvarkysi, o jei kas nors nutiks, aš tave visada palaikysiu ir išeitis atsiras iš bet kokios situacijos“, – sako specialistė
Ji akcentuoja , kad jei vaikui liūdna ir neramu, svarbu nenuneigti jo jausmų, išbūti juose: „Net nuotoliniu būdu galima žiūrėti į verkiantį vaiką ir sakyti, kad aš suprantu, kad tau dabar liūdna. Jei nori, gali dabar prie manęs išsiverkti, kiek norisi, nepadėti ragelio.“
E. Balevičienės teigimu, vaikai paprastai puikiai susitvarko. Nerimastingi tėvai užpila vaikus žinutėmis su begale beverčių patarimų, tokiu būdu bandydami susitvarkyti su savo pačių nerimu, tačiau tuomet vaikai turi tvarkytis su dviguba nerimo doze – savo ir tėvų, tai dar labiau apsunkina jų adaptaciją.
„Kai vaikas susiranda sau svarbių žmonių, užmezga naujus santykius, sveikai mąstantys tėvai džiaugiasi ir skatina tai daryti. Tačiau patys vaikai gali baimintis tėvų reakcijų, kartais vaikams ima atrodyti, kad tokiu būdu jie tarsi „išduoda“ savo tėvus, todėl tėvams reikėtų aiškiai įvardinti savo pritarimą“, – teigia gydytoja psichiatrė.