Kaip ateina meilė?

Šiuo metu esu pasimetusi savyje, netgi labai, ir šis dalykas mane stipriai blaško. Studijuoju trečiame kurse, norimą specialybę, ir tas yra velniškai gerai, nes kaip ir turiu praktikos, vietą irgi žinau, ką noriu veikti ateityje. Nuo praeitos savaitės gavau darbą, kuriame sekasi puikiai. Atrodo, ko gi žmogui daugiau reikia, darbas, karjera. Draugų taip pat turiu, pažįstamų ratas gana platus, su šeima sutariu neblogai ir ją labai myliu.

Tačiau kartais suprantu vis, koks yra beviltiškas mano gyvenimas ir kad aš esu niekam tikusi. Paklausit kodėl? Esu šauni mergina, visi man taip sako, esu protinga, įžvalgi, komunikabili, graži, sutariu su visais, daug laiko skiriu savo pomėgiams ir darbui ir dėl to esu laiminga. Bet…

Tas „bet” man net miegoti naktimis neleidžia ir kas dieną jis labiau padažnėja, tada dingsta noras, motyvacija kažką daryti. Kodėl aš vis dar vieniša? Man jau 21, manau jog esu verta būti mylima ir turėti žmogų, dėl kurio galėčiau stengtis, su kuriuo galėčiau susitikti ir prie kurio nurimti.

Neužsikeliu dideliu tikslu, tiesiog žmogaus paprastumas, nuoširdumas yra svarbiausi reikalavimai, o visa kita galime pasiekti kartu, tai dar labiau motyvuotų. Per savo gyvenimą turėjau tik vieną vaikiną su kuriuo išbuvau tik du mėnesius ir nežinau ar tiksliai, tikrai jį mylėjau, tik žinau, kai jis mane paimdavo už rankos, būdavom abu kartu, viskas tarsi sustodavo.

Vaikinai man rodo dėmesį, bet aš nuolat save vėl įstumiu į tas mintys, kad kas bus jei nesugebėsiu išlaikyti santykių ir pradedu pati nutolti, nes per greitai susižaviu žmonėmis ir prisikuriu įvairių iliuzijų, atseit man taip bus paprasčiau gyventi, bet kiek pragyvensim svajonėm? Bet tas besąlygiškas noras turėti mylimą žmogų, tiesiog žlugdo, kodėl kiti laimingi, džiaugiasi gyvenimu, turi mylimą žmogų, viską, ko kada nors norėjo, o tu vis dar viena.  Ar tau dar ne laikas? Ar keisti savo bendravimą? Ar taip greitai nesusižavėti žmonėmis? Tiek daug klausimų ir tiek mažai kas gali į juos atsakyti, o pats atsakymo niekaip nerandi.

Pagal zodiaką esu žuvys – labai jautri, švelni, norinti dėmesio ir romantikos asmenybė. Ir ta mintis, kad galėtum šią akimirką prie kažko prisiglausti, tiesiog neduoda ramybės. Noriu būti mylima, bet kartais pagalvoju, gal tai ne man, gal nesu to verta, gal mano asmenybė dar pilnai neatsiskleidus.

Net nežinau kas yra tas tikras meilės jausmas, kai žmonės dėl jo pameta galvą ir linkę daryti visokias kvailystes, kaip bepročiai nakties vidury rėkti ir kai ant visu jiems yra nusispjaut. Meilė reikalauja abipusių pastangų, bet aš noriu tai patirti, noriu pamilti, pyktis, taikytis, man to reikia.

Neprašau jūsų nuspręsti ką man daryti noriu tik išgirsti jūsų nuomonę, kaip manote kaip man elgtis toliau? Ir ką blogai darau? O gal tiesiog viską paleisti ir tikėti, kad kada nors sutiksiu savo žmogų?
Tiesa, dabar bendrauju su vienu vaikinu ir nenoriu nustoti, bendrauti su juo, nes, kaip jau minėjau, labai greitai priprantu prie žmonių, bet ir nebenoriu skubėti, gal tai yra man suteiktas šansas?

Dėkoju už jūsų nuoširdumą ir atsakymą.

Komentuoja psichologė Inga Dirsytė:

Sveika,

Ačiū už tavo laišką, kuriame daliniesi savo mintimis, klausimais ir jausmais.

Rašai, kad studijuoji mėgstamą specialybę, gavai praktikos vietą, turi draugų, pažįstamų, o santykiai su šeima yra neblogi. Nepaisant to, kad protu suvoki, jog tau sekasi neblogai, o kartais vartoji tokius žodžius, kaip “velniškai gerai” ar “puikiai”, taip pat pripažįsti, kad esi graži, įžvalgi, komunikabili, visgi kažkokio trūkūmo jausmas gyvena tavo širdyje. Įvardini, kad kartais jautiesi niekam tikusi ir tau atrodo, kad tavo gyvenimas yra beviltiškas. Mini, kad tiek dėl minėtų jausmų tau sunku miegoti naktį, o ir dienos metu neretai juos jauti, o tai mažina tavo motyvaciją užsiimti kasdiene veikla.

Skaitydama tavo laišką jaučiu liūdesio, nusivylimo jausmus, kurie skatina tave kelti klausimus apie esamą situaciją ir ieškoti būdų ją pakeisti. Norisi su tavimi pabūti tame, kame tu esi – tavo pasimetime, nežinojime kaip tau elgtis.

Dažnai nėra lengva išgyventi minėtus jausmus. Gali kilti baimė, nerimas, bet tuo pačiu ši būsena tau siunčia kažkokią “žinutę” ir praneša tau, kad svarbu daryti kažkokį pokytį.Panašu, kad tai, kaip mąstei ir elgeisi iki šiol atneša tokios rezultatus, kokius turi, ir jei nesi jais patenkinta, gali būti, kad kažkur kažko nematai apie save, nepasakai sau tiesos. Sustoti ir įsiklausyti jau puiki pradžia.

Laiške jaučiu tavo susirūpinimą, dėl to, kad vis dar neturi vaikino. Keli klausimus ir sakai, kad pačiai sunku į juos rasti atsakymus. Iš tiesų, kartais kuo ilgiau mąstome kažkokia tema, tuo painiau viskas gali atrodyti, tokiu atveju žvilgsnis iš šalies gali būti naudingas.

Tai, kad neturi romantinių santykių, nereiškia, kad tu esi niekam tikusi ar beviltiška. Pati anksčiau išrašei daugelį dalykų, kurie tau sekasi ir puikiai pavyksta.

Aprašydama savo gyvenimo sritis (mokslai, darbas, santykiai su draugais, šeima) kyla įspūdis, kad tu turi įsivaizdavimą, kaip turi viskas atrodyti ir ko reikia, kad žmogus, būtų laimingas. Kyla jausmas, kad norima atitikti ”laimingo” žmogaus kriterijus ir trūksta tik vienos srities- romantinių santykių- kuriuos irgi panašu, kad nori sutalpinti į tam tikrus kriterijus.

Norisi pastebėti, kad tam, kad gyvenime jaustume pilnatvę, turime siekti gyventi kuo autentiškiau kiekvieną akimirką, priimant visas emocijas ir jausmus, kurie ateina pas mus, jaučiant, koks mums asmeniškai teisingas kitas žingsnis. Tokiu būdu išorinė išraiška, kokį darbą pasirinksime, žmones aplink save, bus pasekmė tavo vidinės pilnatvės, o ne priežastis to. Mes dažnai, norime atitikti ”normalaus” žmogaus standartus, ir tokiu būdu atitolstame nuo to, kas esame ”čia ir dabar”. Tai kas teisinga kitam, nėra teisinga tau. Tad norisi tave pakviesti pakvestionuoti savo pasirinkimus, motyvus, kodėl darai tai ką darai? kas tau ištikrųjų svarbu? nuoširdžiai su savimi pabūti, gal parašyti sau laišką? Tai, kad nejauti pilnatvės, tau yra ženklas, kad, kažkur nesi nuoširdi su savimi.

Skaitydama tavo laišką jaučiu nerimą, kurį išgyveni ir tikiesi, kad romantiniai santykiai su vaikinu sudarytų, tau sąlygas nurimti – “su kuriuo galėčiau susitikti ir prie kurio nurimti”. Užsimeni, kad ”per greitai susižaviu žmonėmis ir prisikuriu įvairių iliuzijų, atseit man taip bus paprasčiau gyventi, bet kiek pragyvensim svajonėm?”

Kartais būna taip, kad mums sunku matyti realybę tokią, kokia ji yra, esame išmokę vengti išgyventi tuos jausmus, kurie ateina dėl to bėgdami nuo savęs įsikuriame svajonėse ir iliuzijose. Jos padeda mums atitrūkti, bet kaip ir pati pastebėjai savo gyvenime, tai neveda harmonijos link.

Kelis kartus mini, kad labai greitai pripranti prie žmonių ir jais susižavi. Tai yra suprantama, turint omeny tavo troškimą – “besąlygiškas noras turėti mylimą žmogų”. Artimų santykių, kuriuose patiriame gilų bendrumą su kitu žmogumi, duodame ir priimame emocinę paramą, poreikis yra visiškai natūralus ir reikalingas žmogui. Tačiau jeigu santykio su kitu ieškome, kaip išsigelbėjimo nuo savo liūdesio, nerimo, bejėgiškumo, tada kitam žmogui permetam labai daug atsakomybės už mūsų laimę. Šioje vietoje svarbu pajausti balansą, tarp to ką mums gali duoti kitas žmogus, o kur mes turime patys atskleisti vidinius resursus, padėsiančius mums nurimti.

Nerimo priežasčių gali būti daug, o taip pat jų įveikimo būdų kiekvienam žmogui verta ieškoti asmeniškai. Siūlyčiau tau rasti būdus, kurie padėtu nurimti ir pabūti su savo jausmais. Galima užsiimti įsisąmoninimo praktikomis (angl. mindfulness), įvairiomis meditacijų praktikomis, dailės, šokio, kūno judesio terapijomis. Šių užsiėmimu metu tu turėtum erdvę pabūti su savo vidiniu pasauliu, atrasti vidinius resursus į kuriuos gali atsiremti, išgyventi jausmus, kurie ateina pas tave ir per tą procesą stiprinti ryšį su savimi. Patys intymiausi santykiai paliečia giliausius klodus mūsų širdyje, kartais skausmą, nesaugumą, tad stiprindama ryšį pirmiausia su savimi tu galėtum prisidėti ir prie darnių romantinių santykių kūrimo.

Tam, kad būtų kuriami darnūs santykiai, svarbus yra asmenybių suderinamumas ir abieju žmonių atsakomybė dirbti su savimi vardan jų. Prasitari apie nerimą dėl galimos santykių baigties – “kas bus, jei nesugebėsiu išlaikyti santykių”. Norisi pridurti, kad už santykius yra atsakingi abu žmonės, dėl to prie santykių išlaikymo turi prisidėti tu ir tavo potencialus vaikinas. Svarbu, kad tu teisingai nusibrėžtum savo atsakomybių ribas.

Laiške rašai, kad ”nežinai, kas yra tas tikras meilės jausmas, kai žmonės dėl jo pameta galvą ir linkę daryti visokias kvailystes.” Šis apibūdinimas labiau primena įsimylėjimo etapą, kai užplūsta aistra ir pakylėta būsena, tačiau ji netrunka ilgai ir to nevadinčiau meile. Meilė veikiau yra su laiku ir pastangomis kuriamas jausmas santykiuose, kuris ilgainiui vis gilėja, keičiasi, ir šiuo požiūriu įvardinimas kas yra meilė, niekada nėra baigtinis kiekvienam žmogui. Mini: “gal nesu to verta, gal mano asmenybė dar pilnai neatsiskleidus”. Tad norisi pastebėti, kad visi žmonės yra verti būti mylimi, mūsų santykiai ir meilė juose skleidžiasi ir auga, laikui bėgant kartu su mūsų asmenybe. Visą gyvenimą ji nenustoja vis labiau, įvairiau ir giliau skleistis.

Kalbant apie meilę kitam, norėtųsi priminti, kad ji prasideda nuo meilės sau. Kitą žmogų galime išgirsti, pamatyti, suprasti, gerbti, priimti, atliepti jo poreikius tik tada, kai girdime, matome, suprantame, gerbiame, priimame save. Svarbu skirti laiko ir dėmesio smalsiam įsiklausimui ką tau sako tavo jausmai, kokius giliausius norus, troškimus ir poreikius puoselėji. Kur yra tavo ribos santykiuose? Svarbu būti sau geriausiu draugu, kuris nuramina ir palaiko besąlygiškai. Taip kuriamas darnus, patikimas ryšys su savimi. Kuo labiau pažįstame save, tuo geriau jaučiame, kokius žmones norime įsileisti į savo vidų ir tuo labiau esame pajėgūs ir drąsūs atsiverti kito žmogaus pasauliui.

Linkiu drąsos ir pasitikėjimo savimi bei gyvenimu,

Šiltai,
Psichologė Inga Dirsytė | puslapis facebook’e
Iliustracija: Mike Wilson