Kaip padėti draugei, kuri nemato prasmės gyventi?

Klausimas: Labas rytas, noriu patarimo ne sau, o draugei. O gal ir sau, bet su tikslu jai padėti. Ką daryti, jeigu žmogus nebemato prasmės gyventi? Pati esu buvusi toje situacijoje, kada, atrodo, pasiekei dugną, bet dar ritiesi žemyn, niekas nebeteikia džiaugsmo, neturi tikslo, nėra prasmės, viskas tuščia, klampu, juoda. Tačiau, nė pati nežinau kaip, aš iš to išsikapsčiau. Dar ir dabar užklumpa depresijos priepuoliai, bet aš einu tolyn – ir kaip man draugei pasakyti, kad ir jai reikia taip daryti? Aš jai prasmės nesukursiu, nes tai tik jos valioje – savo nuomonės aš neįpiršiu. Lengva stebėti iš šono ir dalinti patarimus, bet kaip jai IŠ TIKRŲJŲ padėti? Ji nepasitiki savimi, nesijaučia turinti draugų, nemano esanti savarankiška, nemato ateities ir taip toliau, ir panašiai. Ji yra stipri mergina, tikrai galinti daug gyvenime pasiekti – potenciali, tvirta, protinga. Bet kaip jai „įpūsti” to pasitikėjimo? Kaip ją išgelbėti nuo savęs naikinimo ir, kas gali būti blogiausia, nuo galimo savęs nuskriaudimo? Ji niekada nebuvo apie tai kalbėjusi, nes visada atrodė laiminga, slėpėsi po kauke, tačiau staiga ji prabilo apie „nenorą gyventi”. Kaip aplenkti nelaimę ir jos išvengti? Siūliau apsilankyti pas psichologą, galbūt psichiatrą, kad išrašytų antidepresantų, tada galbūt būtų kiek lengvėliau išlipti iš duobės, kadangi jai jau tikrai prasideda depresija, tačiau ji kategoriškai atsisakė. Jos vienintelis pasiteisinimas: „aš nenoriu, kad man pagerėtų, vis tiek niekas neturi prasmės”. Ji tikrai turi ją palaikančių žmonių, turi, į ką remtis, mylinčią šeimą, draugus, darbą, mokslus – viską, ko, atrodo, gali reikėti pilnavertiškai gerai savijautai. Bet vis dėlto, aš tikrai nebežinau, kaip elgtis, kad galėčiau jai padėti – man darosi baisu dėl jos gerovės. Ačiū labai iš anksto, jeigu atkreipsite dėmesį į mano prašymą.

Gabrielė (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Labas, Gabriele,
taip, niekas nėra apsaugotas nuo įvairių gyvenimo sukrėtimų, o ir pati esi beveik panašioje situacijoje…

Žmonės išgyvenantys psichologinę krizę paprastai jaučiasi nebegalintys įveikti iškilusių sunkumų, atrodo, kad būdai, kurie padėdavo ankščiau, nebeveikia, o naujų nesimato. Tai gana panašu į tai ką rašai apie savo draugę: “Ji nepasitiki savimi, nesijaučia turinti draugų, nemano esanti savarankiška, nemato ateities ir taip toliau…”.

Esi visiškai teisi, kad neperši savo nuomonės ir palieki galimybę draugei pačiai atrasti savo gyvenimo prasmę. Kita vertus, suprantu, kad čia tau kyla visai natūralus rūpestis, o kaip gi tada “… jai IŠ TIKRŲJŲ padėti?”.

Kaip tu gali padėti:

• Žmogui išgyvenančiam krizę tu gali padėti tiesiog būdama šiuo sunkiu laikotarpiu visad šalia, kiek tai įmanoma.
• Rodydama savo nuoširdų susirūpinimą, jos likimu (ką tu ir darai). Galima sakyti kažką panašaus į tai: “Aš matau, kad Tau sunku ir man tai tikrai rūpi”.
• Skatinti draugę išsikalbėti, atsiverti apie tai kas ją slegia, kaip ji dėl to jaučiasi. Vien išreikšdama savo jausmus, žodžiu šiuo atveju, ar kažkaip kitaip, ji jau švelnina savo emocinę naštą ir taip vyksta reali pagalba.
• Klausykis atidžiai, atlaidžiai, užjaučiančiai. Venk pertraukinėjimų, kritikos ar pagundos teisti, nes taip gali užkirsti draugės atsiradusį norą išsikalbėti, o tai yra labai svarbu, kuo daugiau kalbėti.
• Išties labai dėkinga situacija, jog ir pati panašiai jauteisi, pamėgink vis gi prisiminti tuos savo prašviesėjimo momentus, kas gi tau tada padėjo. Pagalvok, jei čia dabar būtum vėl ta pati tu, kas padėtų tau šiandien atsigauti ir kažkiek geriau jaustis.
• Puiku, kad siūlei apsilankyti pas psichologą ar psichiatrą (dar yra psichoterapeutai), taip ir derėtų elgtis. Nieko nuostabaus, jog atsisakė, gal ji tiesiog nebetiki apskritai, kad kažkas gali jai padėti, “nemato ateities”, kaip rašai. Rekomenduočiau ir toliau apie tai kalbėtis, ieškoti būdų kaip jai padėti, naujų argumentų ir galimybės motyvuoti ją visgi į tuos specialistus kreiptis. Tokių argumentų gali atsirasti toliau jums besikalbant.
• Jei žmogus užsimena apie savižudybę, visada verta konkrečiau apie tai kalbėtis. Pasistengti švelniai ir atsargiai, be kažkokių išankstinių vertinimų ar nuostatų, tarsi švariu, it dzen meistro protu, pasinerti į šiltą palaikantį pokalbį ir taip mėginti situaciją išvysti jos akimis. Tada atsiranda galimybė kartu ieškoti išeičių, suveikia “dvi galvos geriau nei viena” efektas. Ir būtent tada atsiranda reali galimybė kažką žmogui patarti, sykiu ir reali tikimybė, kad tą patarimą žmogus priims.

Paprastai kalbant, mano supratimu, nenoras gyventi, tai dažniausiai didelis pyktis dėl to, kad gyvenimas, konkretūs žmonės, situacijos ar aplinkybės yra ne tokie kokių žmogus tikėjosi. Negalėdamas išorinių aplinkybių pakeisti, nesąmoningai jis ima kaltinti patį save, menkinti, neapkęsti. Užduotis būtų išsiaiškinti, kur konkrečiai žmogus apsibrozdino, kiek tam pasitarnavo iliuzijos, įsivaizdavimai „apie tai kaip viskas TURI būti”, o kiek konkretūs faktai, tikros aplinkybės, kokie jo/jos lūkesčiai liko neišpildyti… Bet čia galų gale tik bendra teorinė prielaida, o kaip yra išties – galėtų atverti terapinis procesas ir gerai jei tai atliktų specialistai.

Ačiū Gabriele už laišką ir už tai, kad rūpiniesi savo artimais žmonėmis.
Linkiu Tau tvirtybės ir viliuosi, kad draugė susitvarkys.

Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Literatūra:
Draugo laiškai (2004).

Pagalba telefonu:
„Jaunimo linija“ – 8 800 28888
„Vilties linija“ – 116 123
„Pagalbos moterims linija“ – 8 800 66366

Galbūt sudomins: Paprastas būdas, Labirintas, Suvokimo pozicijos, Apie gerą ir blogą miestą