Pasakėčia apie gerą ir blogą miestą
5 (1)

Iliustracija: Jean Wimmerlin / unsplash.com

Šalia įėjimo į miestą, nedidelėje oazėje, sėdėjo senas žmogus ir stebėjo praeinančius keliauninkus. Kartą prie jo prisiartino jaunuolis ir paklausė:

– Niekada dar nesu buvęs šiame mieste, sakyk, kokie čia žmonės?
– O kokie žmonės buvo tame mieste kurį tu palikai?
– Ten gyveno pikti ir savanaudžiai žmonės. Būtent todėl ir iškeliavau ieškotis naujos vietos.
– Čia tu sutiksi lygiai tokius pat, – atsakė jam senis.

Praėjo kažkiek laiko ir prie senio priėjo kitas keliauninkas su tokiu pat klausimu:
– Tik ką atvykau. Senoli, sakyk, kokie žmonės gyvena šiame mieste?

Tasai atsakė tuo pačiu:
– Sakyk, o kokie žmonės gyveno mieste kurį palikai?
– O, tai buvo geri žmonės, svetingi ir taurūs! Ten liko daug mano gerų draugų, tiesą sakant, labai sunku buvo su jais išsiskirti.
– Tokius pat rasi ir čia, – atsakė senis.

Netoliese kupranugarius girdęs pirklys netyčia nugirdo abu pokalbius. Kai tik antras keliauninkas nuėjo sau, šis su priekaištu kreipėsi į pagyvenusį vyrą.
– Kodėl tu davei du visiškai skirtingus atsakymus į tą patį klausimą?
– Sūnau, kiekvienas savo pasaulį nešiojasi širdyje. Tas, kas nerado nieko gero tuose kraštuose, iš kurių atklydo – greičiausiai nieko gero nesuras ir čia, o tas, kas jau turėjo gerų draugų kitame mieste – ras tikrų draugų ir šiame. Matai, nuo to, ką mes žmonėse atrandame, priklauso ir tai, kuo jie mums tampa.

Įvertinkite!
[Balsavo: 1 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.