Kartais man visa tai atrodo lyg bausmė, kad jis man toks geras ir myli mane

Foto: Ian Schneider

Klausimas: Labas vakaras. Esu Greta, man 25 metai. Šiuo metu, kaip aš pavadinčiau, išgyvenu 25-penkmečio krizę. Pastaruoju metu jaučiuosi kaip nesava. Nebežinau ko noriu, ką noriu dirbti ir pan. Jaučiuosi visiška nevykėle, kad nieko nesugebu ir nemoku, tik verkiu, pykstu ant visų, tiksliau mane visi beprotiškai ,,užknisa“, ypač po vestuvių vyras tvirtina, kad labai pasikeičiau ir aš tą jaučiu. Tapau pavydi, rodos man viskas ,,dzin“….. bet tuo pačiu noriu, kad viskas būtų pagal mane, kitą minutę jau pykstu, kad jis nesiima iniciatyvos.

Mano vyras yra tikrai labai nuostabus, rūpestingas, tvarkingas, imlus, sportiškas… Prieš mums pradedant draugauti jis buvo toks ramus, o aš velnio nešta, dabar viskas apsikeitė, ne veltui sakoma, jog begyvendami žmonės supanašėja. Dabar aš ta ramioji, kuri tapo visiškai apatiška viskam, į kiną nenoriu, į kavinę nenoriu, daug žmonių, tai kaskart girdi vyras…. O rodos seniau pykdavau, kodėl niekur neišeinam ir t.t……

Turbūt perskaičius tokią įžangą galvojate, kad aš tiesiog valdinga ir noriu vyro po padu…. ne…
Aš tenoriu būt laiminga, noriu suvaldyti savo pykčio priepuolius, noriu padaryti jį laimingu, tačiau imu kartais galvoti, gal ne aš jam skirta, jis nusipelno būt toks mylimas, kaip, kad jis myli, o aš nesugebu taip mylėti…. Esu liekna, neturiu gražios šypsenos, iškilumų, o juk gali tokią rasti ir dar su geru charakteriu…. Kartais man visa tai atrodo lyg bausmė, kad jis man toks geras ir myli mane.

Greta (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Greta,

kai perskaičiau Tavo laišką, pagrindinis įspūdis, kuris liko – kad save labai už kažką baudi. Ir kažkaip norisi suabejoti, ar tikrai esi verti tokių priekaištų sau?..

Kaip suprantu, išgyveni išties sunkų laiką, kai nežinai, ko nori, jautiesi daranti kažką ne taip. Atrodo, sunku priimti kylančius stiprius jausmus tiek savo, tiek kitų atžvilgiu. Suprantu, kad gali būti sunku priimti save kažko nežinančią, nemokančią, pykstančia, nenorinčią nieko daryti. Tačiau, nors gal skamba paradoksaliai, tik priėmus save tokią, kokia šiuo metu esi – su visais savo jausmais ir mintimis, kokios jos bebūtų, – turėsi didesnę galimybę ieškoti pokyčių, kitokios savijautos, kitokių išgyvenimų. Tik, žinoma, tai gali būti nelengva.

Kažkaip visai neliko įspūdžio, kad nori vyro po padu. Labiau kilo klausimas, kodėl Tau atrodo, kad gal nesi savo vyrui skirta. Kaip bebūtų, tai yra Tavo vyro sprendimas. Tad turbūt vertą šį sprendimą jam ir palikti. Apie ką kviečiu pagalvoti Tave – kaip Tu pati jautiesi santykiuose su savo vyru? Nesinori kviesti svarstyti, ar jauti jį esant Tau skirtą, ar ne. Galbūt labiau apie tai, kokių Jūsų santykių Tu norėtum – tokių, kokie yra, kitokių, jei taip, kaip kitokių?

Šiame atsakyme uždaviau Tau nemažai klausimų. Bet jais noriu pakviesti Tave į dialogą su savimi, domintis ir gilinantis į tai, kas Tau yra svarbu ir mažiau sau priekaištaujant bei pykstant ant savęs. Linkiu daugiau atlaidumo sau ir didesnio savęs priėmimo.

Psichologė Irma Skruibienė
skruibis.lt | namuterapija.lt