Ko vertas šiandienos informacijos srautas?

Beveik visą laiką mes skubame ir niekad nerandame rimtesnės progos pasikalbėti. Šitaip ir atsiranda kažin koks begalinis kasdienybės paviršutiniškumas, banalybė, kai po daugelio metų gūžčioji pečiais jausdamas gėlą, kad viskas praėjo, besistebėdamas, kurgi pražuvo tavosios dienos.

Anais laikais būdavo populiarūs tokių pašnekesių vakarai, skirti lavinti ir teikti pramogos, tobulinti protauseną ir nešti kultūrą bei švietimą klausytojų ausims ir mintims. Pašnekesių vakarus išstūmė spartesnieji žinianešiai: radijas, filmai, TV, ir šios naujovės, kaip man regis, vargu ar buvo pažangios. Galbūt dėl šių pakitimų tautinės sąmonės srautas dabar sūkuriuoja sparčiau, yra plačiau apimantis, bet ir seklesnis.

Senosios minties vagos negali to srauto sutalpinti, ir srovė, besigręžiodama naujų vagų, užtvindo ir suardo savo senuosius krantus. Šiuose pašnekesių vakaruose aš nenorėčiau iškasti jokių naujų sąmonės kanalų, tiktai pagilinčiau senuosius, kurie yra prišiukšlinti sustabarėjusios minties atliekų ir lėkštybių, kartojamų pernelyg dažnai.

„Kas nauja?” – tai įdomus ir akiratį plečiantis amžinas klausimas. Tačiau jeigu sieksi vien šito, atsidursi nesibaigiančiame mados ir trivialumo demonstravime, tame rytojaus dumble. Man labiau rūpėtų klausimas: „Kas geriausia?” – klausimas, kuris gilina, o ne praplatina klausimą, kurio atsakymai stumia sąnašas žemyn upe.

Žmonijos istorijoje buvo toks laikas, kai minties kanalai buvo perdėm gilūs ir nebuvo įmanoma nieko pakeisti, ir tas „geriausia” buvo tapęs dogma, tačiau šiais laikais reikalai kitokie. Nūnai mūsų visuotinės sąmonės srautas, kaip regis, griauna savo paties krantus, praranda kryptį ir tikslą, užtvindo žemumas, apsemdamas ir atskirdamas aukštumas be jokio ypatingo tikslo, o vien tik tuščiam šiokiadienių sukimuisi. Norint nenorint tenka gilinti kanalus.

Pagal:
Robert M. Pirsig (2006). „Dzenas ir motociklo priežiūros menas: vertybių tyrinėjimas”. 12-14 psl.