fbpx

Santykių pradžia – autentiškumas
5 (4)

Asociatyvi portalo foto

Kai kurias patirtis į gyvenimą bandau integruoti kaip nevykusį mezginį – sunarplioju tris eiles ir vėl išardau, sunarplioju, išardau.

Šiemet visaip bandžiau įmegzti Albaniją. Šalis pasirodė gryna ir stipri kaip ekspresas – kartokas, be pieno – paprastai tokio negeriu. Stebėjau nuostabų gamtos grožį ir galvojau, kad atmetus pakelės šiukšles ir įdėjus daugiau šypsenų į žmonių veidus, gautųsi Italija, gal Graikija… „Albanija – šalis kažkur pakeliui“, – taikliai pastebėjo viena mano draugė. Tyliai galvojau, kad būtent tas „kažkur pakeliui“ ir daro ją unikalią, tokią, kurios spalvas norisi įmegzti į Kalėdinį megztinį.

Albanija, foto iš asmeninio straipsnio autorės archyvo

Kartais ir žmonės būna pakeliui… į save. Tie, jau nuėję nemenką dalį, būna gryni. Jei nesibodėdami tau į akis pasakys, kad karalius yra nuogas ir dar pridės, kad ir nekirptais nagais. Jie tokie gryni, kad kartais būna kartoki kaip ta espresso kava. Nuo to jų kartumo norsi bėgti, bet dažniau norisi pasilikti. Nes priimdami savo kartumą, jie priima ir tavo. Jie leis tau bambėti, daužyti lėkštes ir verkti tol, kol perbristi ašarų upeliui prireiks guminių. Bet kartu jie su nesumeluotu džiugesiu pastebės ir pagirs tavo naują šukuoseną ir sijoną. Jie nuoširdžiai apkabins ir šokinės iš džiaugsmo: „You did it, girl!“. Šalia tokių žmonių gera, nes tau niekada nereikia spėlioti, ką jie jaučia, ar jie supyko, dėl ko supyko, ar atleido. Atrodo, jūs derate tiek pat kiek raudona stora vilnonė ir plonytė kaproninė kojinė ant skirtingų kojų, bet jūs derate savo žmogiškumu ir dėl to norisi pasilikti. Per amžius.

Kai žmonės pasakoja, kad niekada nesipyksta, o jų šeimose niekas niekada nešaukia, visi bendrauja pagarbiai, visada nekantriai pasimuistau kėdėje ir suklūstu. „Jei žmogui negali pasakyti ne, artimų santykių nesukursi“, – sako psichoterapeutas savo pacientei knygoje „Grupė“. Kitame dialoge priduria: „Jei vengi pyktis, kaip gali bendrauti artimai“.

Tik pas jus pirmą kartą išgirdau, kad pyktis yra geras dalykas, sako pacientė ir aš vis dar naiviai nustembu, kiek daug žmonės turi tabu apie savo emocijas ir save. Evoliuciniu aspektu emocijos – niekas kitas, tik fiziologinės reakcijos į aplinką, padedančios išlikti. Liūdesys – ženklas aplinkiniams, jog mums dabar sunku ir mumis reikia pasirūpinti, baimė apsaugo nuo susižalojimo ar sužalojimo, pyktis padeda įveikti kilusias kliūtis ir nustatyti ribas. „Žmogus be ribų, lyg sodas be tvoros, kur ant jo nuostabių raudonų rožių gali trypti, kas tik nori“, – dažnai sakau. Tik žmonės besielgiantys su jūsų rožėmis gerai, turi teisę džiaugtis jų nuostabiu aromatu. Taškas.

„Nemyliu jūsų“, – karts nuo karto surinka mums mažoji, kai būna laikas baigti žiūrėti filmuką, ar neperkame dar vienos barbės į kolekciją. Čia pat, išsigandusi savo pykčio bando išsisukinėti: „Vaiduoklių kalba, kai sakau „nemyliu“ reiškia „myliu“, nes vaiduoklių kalba yra atvirkštinė žmogaus kalbai“. Nusišypsau, nes žinau, kad ji myli, tik pyksta. Ir tai puikiai suderinama.

Albanija, foto iš asmeninio straipsnio autorės archyvo

Tyliai pasidžiaugiu, kai žmonės nebijo parodyti savo jausmų, vadinasi nebijo, kad bus atstumti. Jau minėtoje knygoje, terapeutas sulaukęs pacientų pykčio, paglostydavo sau per krūtinę, širdies plote. Tai reikšdavo: „Ačiū, kad esi su manimi autentiškas, žmogiškas, vadinasi esi man artimas“. Tai nėra lengva. Labai nelengva priimti kitų ir savo pyktį, nerimą, liūdesį, beviltiškumą. Bet bandant kaskart tampa vis lengviau ir lengviau, taip kaip įkvėpti ir iškvėpti. Įkvėpti ir iškvėpti. Kažkuriuo lūžio momentu galvoje pradeda skambėti mantra: „Man viskas gerai.

Gerai, net jei kartais jaučiuosi negraži ir labiau nevykusi už tą tirpstantį besmegenį už lango, nukritusia galva. Man viskas gerai, net jei pykstu taip, kad galėčiau pakeisti visus naujametinius fejerverkus. Man viskas gerai, kai jaučiuos vienišesnė už tą šluotą sandėliuko kampe. Su manimi viskas gerai, nes aš tik žmogus kažkur pakeliui“. Taip pat pakeliui kaip Albanija, taip pat pakeliui kaip kaimynų sodas su pusiau užtverta tvora ir tik pradedančiais stiebtis rožių daigais, taip pat pakeliui kaip ir visi kiti. Aš pakeliui savaip.

Sėdžiu ant savo kėdės gyvenimo teatre, nes visos kitos vietos jau užimtos.
Linkiu jums daug nemeilės (vaiduoklių kalba) ir meilės (žmonių). Susitikime kažkur pakeliui
Psichologė, Raminta Vaičiulė | el. paštas ramintavy@gmail.com | Facebook’e

Įvertinkite!
[Balsavo: 4 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.