Lietuviai – tarp nelaimingiausių žmonių Europoje

Lietuvių asmeninės ir socialinės gerovės rodikliai yra vieni žemiausių visame senajame žemyne, parodė naujausias Europos socialinis tyrimas. 

Europos socialinis tyrimas Lietuvoje buvo atliekamas 2013 metais. Valandą trunkančio interviu metų gyventojų buvo klausiama apie pasitenkinimą gyvenimu, emocinę būklę, savivertę, savijautą, pasitikėjimą kitais žmonėmis ir t.t. 15 metų ir vyresniems respondentams reikėjo atsakyti į tokiu klausimus: ar dažnai per pastarąją savaitę būdavote liūdnas, ar į savo ateiti žvelgiate optimistiškai, ar dažnai jūsų miegas būna neramus, ar jaučiatės artimas kaimynystėje gyvenantiems žmonėms, ar jaučiatės vertinamas jums artimų žmonių ir daugelį kitų. Tyrimas buvo atliktas 29 Europos šalyse, iš viso surinkta 54,6 tūkst. unikalių atsakymų.

Kaip sakė Kauno technologijos universiteto viešosios politikos ir administravimo instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Ligita Šarkutė, šis tyrimas laikomas pačiu geriausiu socialiniu tyrimu Europoje. „Jis atliekamas kas dvejus metus ir jo temos skiriasi. Vieną kartą gali būti apie gerovę, kitą – apie aplinkosaugą, lygybę ir t.t.“, – pasakojo ji.

Naujausi rezultatai parodė gerovės tendencijas skirtingose Europos šalyse. Jie suskirstyti į skirtingas dimensijas, kur subjektyviai įvertinta gerovė parodo pasitenkinimo gyvenimu jausmą ir laimės jausmą apskritai. Taip pat įvertinta emocinė gerovė, tai – kasdieniai teigiami jausmai, tokie kaip laimė ir mėgavimasis gyvenimu bei neigiamų jausmų, tokių kaip nerimas ir prislėgta nuotaika, nebuvimas.

Funkcionavimo dimensija atspindi autonomiją, kompetenciją, įsitraukimą, tikslų prasmę, savigarbą, optimizmą ir atsparumą.

Gyvybingumas šiame tyrime parodė kaip europiečiai vertina savo miegą, energingumo jausmą gebėjimą susidoroti su gyvenimo keliamais iššūkiais. Bendruomeninė gerovė, tai – žmogaus jausmai bendruomenės, kurioje jis gyvena, atžvilgiu, įskaitant pasitikėjimą kitais žmonėmis, jausmą, jog esi palaikomas savo bendruomenės narių, bei patiriamą kaimynystės jausmą. Palaikantieji santykiai yra apie asmens žinojimą, jog jo gyvenime yra žmonių, siūlančių paramą, draugystę, pripažinimą ir su kuriais galima aptarti intymius reikalus.

Reikia susirūpinti

Lietuvoje viena prasčiausių dimensijų yra emocinė gerovė. Blogiau žmonės jaučiasi tik Vengrijoje ir Albanijoje. Šiek tiek geriau – bulgarai, o arčiausiai vidurkio yra Lenkija. Geriausia emocinė gerovė fiksuojama Norvegijoje, Danijoje, Slovėnijoje, Airijoje.

Kalbant apie psichologinę savijautą Lietuvoje situacija šiek tiek geresnė. Blogiau yra Ukrainoje ir Rusijoje, panašiai Čekijoje ir Bulgarijoje, arčiausiai vidurkio yra tokios šalys kaip Lenkija, Slovėnija ir Ispanija, o geriausia psichologinė savijauta yra Danijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Vokietijoje.

Pagal energingumą situacija Lietuvoje vėlgi – bloga. Blogiau tik albanams, rusams, vengrams, ukrainiečiams ir bulgarams.

Pagal bendruomeniškumą Lietuva yra per vidurį, o blogiau situaciją vertina kipriečiai, čekai, albanai ir rusai. Labai panašiai kaip lietuviai jaučiasi lenkai, estai ir bulgarai. Didžiausias bendruomeniškumas fiksuojamas Islandijoje, Norvegijoje ir Vengrijoje.

Tarpasmeninių santykių dimensijoje blogiau nei Lietuvoje yra Italijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Labai panašiai tarpasmeninius santykius vertina estai, o geriausia situacija – Danijoje, Norvegijoje, Vokietija, Šveicarija, Švedija.

L. Šarkutė pastebėjo, kad Latvija šiame tyrime nedalyvavo, todėl šįkart tarp Baltijos šalių Lietuva gali pasilyginti tik su Estija. „Kai kur panašūs rezultatai, bet Estijoje šiek tiek geresni. Geriausiai yra Skandinavijoje, Vakarų Europoje, o prasčiausiai – buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse. Galbūt yra istorinės priežastys, bet, manau, kad ir ekonominės. Tai – pajamų nelygybė“, – komentavo mokslininkė.

Pašnekovė pastebėjo, kad teigiamas ryšys tarp ekonomikos augimo ir subjektyvios gerovės yra nedidelis ir nereikšmingas, jei pasiektas bent vidutinis materialinės gerovės lygis. „Tačiau nedrįsčiau teigti, kad dauguma gyventojų Lietuvoje yra pasiekę tą lygį. Kai tu gali nueiti į muziejų kada nori. Kalbu apie ne apie minimalius poreikius, kaip: sumokėti už butą, maisto nusipirkti“, – sakė ji.

Laimės ekonomika

L. Šarkutė pridūrė, jog politikos tikslas turėtų būti ne tik maksimizuoti vidutinę šalies gerovę, bet ir mažinti gerovės lygio skirtumus. „Tai yra laimės ekonomika“, – paaiškino ji. Laimės ekonomikos šalininku lapkritį per prisistatymą Seime save pavadino ir naujasis premjeras Saulius Skvernelis. „Aš esu šalininkas socialiai atsakingos valstybės, socialiai jautrios valstybės. Esu šalininkas vadinamosios laimės ekonomikos ir manau, kad mes turime pasižiūrėti į ekonominių problemų sprendimą ne vien per pelno ir naudos prizmę“, – sakė jis.

L. Šarkutė taip pat sakė, kad laimės ekonomika reiškia ne tik atlyginimų ar neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimą, bet ir siekį, kad žmonės savo šalyje jaustųsi geriau. „Ką reiškia pajamų nelygybė? Tai – labai didelis atotrūkis tarp mažiausiai ir daugiausiai uždirbančių. Tada ir nepasitenkinimas atsiranda: „Aš nieko negaliu sau leisti, o kiti sau leisti gali viską“, – aiškino pašnekovė.

Per ketverius pastaruosius metus pajamų nelygybė Lietuvoje dar labiau išaugo ir šiuo metu yra bene didžiausia visoje Europos Sąjungoje. L. Šarkutė komentavo, kad tokia visuomenė yra neteisinga savo gyventojų atžvilgiu. „Tai skatina negerą jausmą kaip piliečio. Manoma, kad vieni yra privilegijuoti, o kiti – ne“, – sakė mokslininkė.

Parengė Edgaras Savickas | delfi.lt
Iliustracija: Noah Silliman