Mes taip jau sutverti, kad viską lyginame su savimi ir save su visu kuo…
NOAA / Unsplash
Mes taip jau sutverti, kad viską lyginame su savimi ir save su visu kuo, tai laimė ir nedalia glūdi tuose dalykuose, su kuriais mes save lyginame, ir todėl nieko nėra pavojingiau už vienišumą.
Mūsų vaizduotė, iš prigimties linkusi aukštai kilti, fantastinių poezijos vaizdų maitinama, mato eilę aukštyn kylančių būtybių, kurių tarpe mes esame žemiausi, ir viskas, tik ne mes, atrodo puikiau, visi kiti už mus tobulesni. Ir tai visiškai natūralu.
Taip dažnai jaučiame, kad mums kažko trūksta, ir mums atrodo, kad kaip tik tai, ko mums stinga, turi kas kitas, kuriam taip pat priskiriame viską, ką turime m e s, ir dar tam tikrą idealų pasitenkinimą. Ir štai laimingasis — mūsų pačių kūrinys — visiškai gatavas.
O vis dėlto, jei mes šiaip taip, vien tik savo silpnomis jėgomis varomės pirmyn, dažnai įsitikiname, kad klaidžiodami ir vingiuodami daugiau pasiekiame kaip kiti, plaukdami visom burėm ir irklais, ir… juk tada tikrai pajunti savo vertę, kai susilygini su kitais, arba net juos pralenki.
Ištrauka: Johanas Volfgangas fon Gėtė „Jaunojo Verterio kančios“. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1963, 84 p.