Normalybė ar/ir genialumas?
SambaClub | Camisetas com conteúdo | flickr.com
Kas yra normalus žmogus? Esama nemažai požymių, jog lietuviams tai ypač aktuali tema, juk tvarus ir daugeliui mielas yra posakis „susitvarkyk, žmogau, būk normalus“. Esama net tezės, jog pageidautinas, visuotinai aprobuotas normalumas tave pasivys bet kuriuo gyvenimo atveju, nes tu, žmogau, esi pasmerktas būti normalus. Tai normalumas suteikia optimizmo ir taip ilgina gyvenimą.
Tiesa, nenaudėliai Oksfordo universiteto medikai pernai paskelbė išsklaidę mitą, esą pozityvus nusiteikimas gyvenimą ilgina. Epidemiologo Richardo Petty tyrėjų grupė apklausos būdu aiškinosi 700 tūkst. moterų nuomonę apie pusiau pilną arba pusiau tuščią vandens stiklinę. Praėjus 10 metų po apklausos jie išanalizavo natūralia mirtimi žemiškąją pakalnę palikusių moteriškių anketas ir atrado, jog tarp mirusiųjų pasisakiusių apie pusiau pilną arba pusiau tuščią stiklinę, taigi optimisčių bei pesimisčių, buvo po lygiai. Ponui R. Petty tai suteikė pagrindo padaryti išvadą, esą laimė nedaro jokios įtakos mūsų taip pat ir sveikatos būklei.
Medicinos sociologas Gayleas Sulikas nusikalstamai žengė dar toliau ir pareiškė, jog optimizmo forsavimas gali būti net kenksmingas, esą piliečiui iš paskutiniųjų demonstruojant pozityvų nusiteikimą stresas tik stiprėja. Kita vertus, niekas mūsų, išdidžių lietuvių, neverčia aklai tikėti Oksfordo mokslininkais, visuotinai žinoma bei progresyvios žmonijos seniai suprasta, jog mes, lietuviai, geriausiai viską žinome patys.
Normalumas – tai kažkas panašaus į siektinas figūros proporcijas. Gal ir todėl ne tik bulvarinėje spaudoje greta agitacijos gyventi kuo sotesnį gyvenimą tiek pat dėmesio skiriama lieknėjimo taktikoms. Amerikos mokslininkai skelbia atradę revoliucinį būdą lieknėti net miegant, mat modifikavo riebalų ląstelės genetinę struktūrą taip, kad riebalų perteklius ėmė išgaruoti savaime. Tyrimui panaudotos pelės liesėjo neumaldomai, dieną ir naktį, ir numetė pusę savo svorio.
Bent jau modernizmo mene istorija patvirtina, jog riba tarp normalumo ir nenormalumo subtili ir ne tokia jau aiški. Bet kuriuo atveju greta noro susilieti su minia mus į priekį gena, metaforiškai tariant, ir nenumaldomas poreikis siekti žvaigždžių. Gal net panašiu būdu, kaip kad Kanados kompanija „Thoth Technology“, kuri pasišovė suręsti 20 kilometrų aukščio liftą, kuriuo astronautai bei kosmoso turistai būtų pristatomi tiesiai į stratosferą. Tiesa, naujieną pranešęs „The Independent“ ir perspėjo, jog tokiame aukštyje atmosferos slėgimas toks menkas, kad skyčiai žmogaus organizame užverda.
Nuosaikiai apibendrinant – žmogus visada svyravo tarp nenumaldomo polėkio ir kuklaus poreikio būti kaip visi. Šiandien – apie normalumo ir nenormalumo proporcijų reikalus. Pirma pusė – naujienų agentūros BBC straipsnis „Genijus ir psichinis sutrikimas – ar esama ryšio?“; ir antroji – publikacija „Aš keistas? Ką apie mano išvaizdą sako mokslas.“ Iš Amerikos leidinio „Nautilus“.
Genijus ir psichinis sutrikimas – ar esama ryšio?
Galima išvardyti daug žmonių, kurie turėjo milžinišką kūrybinį potencialą ir tuo pat metu kentė nuo psichinių negalavimų. Pavyzdžių tiek, kad ryšys tarp nesveikos psichikos ir kūrybingumo atrodo akivaizdus. Bet ar tą patvirtina tyrimai? Iš tiesų patikimų duomenų šiuo klausimu stebinančiai mažai. 15 iš 29 šiai temai skirtų nuo 1998-ųjų atliktų tyrimų jokio ryšio tarp šių fenomenų neatrasta, 9 atvejais jis fiksuotas, likusių 5 tyrimų rezultatai įvertinti kaip migloti.
Viena iš problemų ta, kad nustatyti ar išmatuoti kūrybingumą nėra paprasta, todėl mokslininkai dažnai remiasi alternatyviais rodikliais. Pavyzdžiui, 2011-aisiais atlikto tyrimo dalyviai klasifikuoti tik pagal veiklos rūšį, vadovaujantis prielaida, jog kiekvienas dailininkas dizaineris ar mokslininkas būtinai yra kūrybiškas. Pasinaudoję Švedijos gyventojų surašymo duomenimis, tyrėjai nustatė, kad kūrybinių profesijų atstovus bipoliarinis sutrikimas (anksčiau vadintas maniakine-depresine psichoze) kamuoja 1,35 karto dažniau nei kitų profesijų specialistus. Bet supaprastintas skirstymas nesuteikia pagrindo tvirtinti, kad kūrybinių profesijų atstovai labiau rizikuoja patekti į bipoliarinio sutrikimo pinkles nei, tarkime, buchalteriai.
Kaip ryšį tarp kūrybingumo bei psichinio negalavimo patvirtinantys dažniausias pateikiami psichologės Nancy Anderson 1987-aisiais atlikto tyrimo rezultatai. Palyginusi 30 rašytojų bei tiek pat kitų profesijų atstovų, tyrėja atrado, jog tarp pirmųjų bipoliarinis sutrikimas buvo dažnesnis. Nors šiuo tyrimu dažnai remiamasi, jis kritikuojamas dėl labai jau mažos imties (per 15 metų apklausta tik 30 rašytojų). Be to, tyrėjai nutarė aplankyti vienatvės ieškantiems literatams skirtą sanatoriją, kur ir konstatuoti nerimą išgyvenančių autorių atvejai. Todėl net ir vertinant tyrimo rezultatą kaip pagrįstą, sunku pasakyti, ar būtent bipoliarinis sutrikimas skatino žmones rinktis rašytojo, o ne kokią kitą parofesiją.
Kaip patvirtinantys ryšį tarp psichinio sutrikimo bei kūrybinio potencialo dažnai pateikiami dar du tyrimai. Vieną jų atliko psichologė Kay Redfield Jamison, žinomos knygos „Neramus protas“ autorė. Tyrimas taip pat rėmėsi pokalbiais, šįkart su poetais, romanistais, biografais ir dailininkais, jame dalyvavo 47 žmonės. K.R.Jamison nustatė neįprastai aukštą jų psichinių sutrikimų lygį – pavyzdžiui, pusė poetų bent kartą yra bandę gydytis. Skamba įspūdingai, bet, kaip pastebi ktritikai, kalbama apie viso labo 9 apklaustuosius.
Dar vieną tyrimą su gerokai didesniu tiriamųjų skaičiumi atliko amerikiečių psichiatras Arnoldas Ludwigas, kuris išstudijavo daugiau kaip tūkstančio garsenybių biografijas ir atrado, kad sutrikimų simptomai skiriasi priklausomai nuo profesijos. Bet šįkart problema ta, kad nors garsenybės (pavyzdžiui, Winstonas Churchilis) neabejotinai yra išskirtiniai žmonės, jie nebūtinai disponuoja išskirtiniais kūrybiniais gabumais.
Jei įrodymų geriausiu atveju mažai, kodėl toks įsitkinimas prigijo? Viena priežasčių ta, kad mums intuityviai atrodo, esą nestandartinis mąstymas ar maniakinei būsenai būdingas energijos bei ryžto antplūdis gali pasktinti kūrybinį nusiteikimą. Pasakojimai, kaip beprotybės priepuolio apimtas Vincentas van Gogas nusipjovė ausį, verčia mus gyvai įsivaizduoti šią istoriją. Bet mūsų vaizduotėje neužsilieka siužetai apie ilgai ir laimingai gyvenusius dailininkus.
Todėl tikėtina, jog šio įsitkinimo populiarumą lemia tai, kas mus guodžia. Psichinių sutrikimų kamuojantiems žmonėms jis teikia viltį, kad susirgimas gali turėti ir teigiamą pusę. Gi psichiškai stabilūs piliečiai guodžiasi mintimi, jog jei būtų neįtikėtinai talentingi, tektų už tai mokėti nuosava sveikata. Gali būti, ryšys tarp psichinių sutrikimų ir kūrybinio potencialo egzistuoja tik todėl, kad mums taip norisi.
Parengė Arūnas Spraunius | ziniuradijas.lt