NEIŠMYLĖTIEJI
5 (1)

20 Responses

  1. monika parašė:

    Puikus straipsnis. Labai artima…

  2. Aiste parašė:

    Renata, Tu ne viena! Skaitau Tavo laišką ir viskas taip pažįstama. ..

  3. Jonas parašė:

    Ta pati ir mano istorija, bet mane iki dabar valgo is vidaus nuo 10m iki pat 16m. , tevuko neber, motina baliukus daro.. O globos namuose sedziu :)

  4. Pablito parašė:

    Laikykites, jus ne viena tokia! Suprasdama kaip esu traumuota, visu pirma, teks is naujo pamilti save ir tik tada planuoti, kada susilaukti savo vaikuciu, si mintis labai baugina, kelia baime, kad jiems nemokesiu suteikti pilnavertes meiles! Bet as pasistengsiu ir tepadeda man Dievas…

  5. Monika parašė:

    Ir norite pasakyti,kai as atsiprasysiu uz savo 18 metu pragara,kurio pasekmes as tvarkiau 18 metu,as ismoksiu buti mylima ir ismoksiu adekvaciai myleti?Tikrai tikrai?

    • Džiugė parašė:

      Atsiprašydama priimsi,po to paleisi viską, išsilaisvinsi iš nuoskaudų… Atleisdama kitiems, atleisi pati sau, priimsi save, mylėsi save… Tada galėsi priimti, mylėti kitą, leisies būti mylima. Bet atsiprašymas turi būti nuoširdus ir tikras… Be to bus tokių dienų kai vėl prisiminsi nuoskaudas, vėl pasijausi viena, pasimetusi, kad nepavyksta atleisti… Tiesiog tada vėl reikia atleisti ir viską paleisti… nesvarbu kiek dešimtis, o gal šimtus kartų… tiek, kiek tau reikės. Kai tai priimi, aplanko ramybė :)

  6. Egle parašė:

    Puikus straipsnis.
    Mamos netekau per alkoholį girta po traukini papuolė.
    Kad ir kokia baisi žiauri vaikystę buvo labai norėčiau,kad ji būtų gyva…

  7. Anonimas parašė:

    Skaitau ir jaučiu, kad tai dalis ir visų mano vaikystės išgyvenimų. Pas mane buvo kiek kitokia situacija, bet padariniai panašūs. Ilgą laiką augau be tėčio, o kol tėčio nebuvo mama mėgdavo išgerti. Mokykloje išgyvenau patyčias, nes nežinojau kaip apsiginti turbūt trūko vyriškos stiprybės. Mokytojai siusdavo pas mokyklos psichologus nes būdavau nedėmesingas. Po mokyklos ilgus metus sunkiai sekėsi su santykiais, aš tiesiog negalėdavau pamilti nors merginoms patikdavau. Būdavau labai įžeidus ir labai jautrus netgi vis dar šiandien toks esu, galvoju jeigu kas man ką nors pasako ne taip. Kartais vis dar pasijuntu „juoda avis”

    Bet yra ir geroji ,,įmestis į pasaulį“ pusė. Kad ir kokius randus turiu dėl savo nuoskaudų, jaučiu, kad kasdien tampu vis laimingesnis dėl savęs tobulinimo ir vilties ištaisyti tėvų klaidas būsimoje savo šeimoje. Valdingumas kuris atsirado paauglystėje šiandien praverčia mano darbe, jaučiuosi iniciatyvus ir kruopštus. Nepiktnaudžiauju darboholizmu, bet ta išsiugdyta atsakomybė praverčia.

    Tau Renata iš visos širdies linkiu nepasiduoti ir kibtis į savo gyvenimą, savas svajones.Dabar tau sunkus metas, bet jis visada toks tikrai nebus. Deja kitų likimo negali pakeisti, bet savasis tavo rankose.

  8. Tapati parašė:

    Dabar Aisku pasidarė,is kur tokia ne mylinti esu,visas esamo charakterio savybes atitinka.tik straipsnio paskutinioji dalis yra psichologiškai nesuprantama….nes man jau 30 o kažkodėl mintys tik suicidines.gal dar delto nenoriu vaikų,nes nenoriu kad augtu kaip as..

  9. Persikutis parašė:

    Tėvai NEGĖRĖ, tačiau nuo vaikystės kas dieną garsiai bardavosi ištisus metus dėl nelabai aiškių priežasčių. Po trankių kasdienių barnių visi mes jausdavome poreikį ilsėtis – užsimiršti. Miegodavome, tėvai eidavo į darbą, bardavomės, ilsėdavomės po barnio. Tai išsemdavo visas paroje esančias 24 valandas. Nelikdavo laiko bendravimui, kuris būtų palaikantis, šiltas. Be to, šilto ir rūpestingo ryšio buvimas galimybė pradėdavo atrodyti ironiška, nesiderinanti su kasdiene mūsų šeimos rutina.
    Galiu pasakyti, kad dabar viskas panašu, kaip šiame straipnyje parašyta.

  10. Dainius parašė:

    Kažkaip nematau kuom tamsta, straipsnio autorė Lina Vėželienė, pagelbėja alkoholikų šeimynoje užaugusiems žmonėms. Didžioji dalis straipsnio yra skirta pabrėžti kaip jums blogai, kaip jums bus sunku, su kokiom problemom susidursite ateityje ir pan. Mergina parašius laišką ieško pagalbos, o ne dar daugiau įrodymų, kad net kai išeis iš namų, jai vis tiek bus blogai.

    Sakykim, kad visos tos analizės yra gerai ir iš jų galima padaryti kažkokias įžvalgas, tačiau kokiem velniam reikia žmogui prašančiam pagalbos surašyti analize, kuri realiai pasako, kad „taip tau reikia pagalbos”. Manau, kad jau iš parašyto laiško buvo galima susidaryti tokia nuomonę.
    Dar vienas pastebėjimas – ar nemanote, kad po tokio straipsnio žmonės, sutapatinantys save su laišką rašiusia mergina, pasijus kaip nieko negalintis pakeisti statistiniai rodmenys? O tai, manau, tik dar labiau skatina neigiamus jausmus. (Straipsnio pavadinimas „Neišmylėtieji”, jus čia rimtai????)

    Kodėl tarkim neparašomi realus variantai, ką galima daryti, kad pakeisti savo vidinę savijautą ir įpūstą į savo gyvenimą bent kažkiek optimizmo?

    Mano siūlymas tiek paaugliam, tiek vaikam ir tiek užaugusiem žmonėm alkoholikų šeimynose, susikurti bendruomenę. Ta bendruomenė galėtų būti kaip užklasinė, papildoma veikla, kurioje susirinkę žmonės galėtų pasidalinti realiais pavyzdžiais kaip sprendė savo problemas. Tuo pačiu organizuotis kur nors kartu sudalyvauti, tarkim pasikepti kokį šašlyką, žiemą ant kalnų nuvažiuoti, pasidaryti kokius maisto gaminimo vakarus ar pan.
    Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai grupė žmonių, net ir per daug nepažįstančių viens kitą, kartu užsiima kažkokia veikla, tai žmones suartėja. Pats esu dalyvavęs ir organizavęs keletą vadinamų „grupės formavimo išvykų” ir tai iš ties puikiai veikia. Labai įdomu stebėti kaip žmonės kartu patyrę nauja „nuotykį” (kažkokį visiem nepažįstama įvykį ar veiklą) pradeda tarpusavyje dalintis įspūdžiais ir net patys to nesuvokdami pasąmoningai „atsiblokuoja”.

    Manau, kad tokia veikla skatintų bendruomeniškumo jausmą, kuris kad ir labai maža dalimi, pąsamoningai vystytų šeimynos jausmą. Tai gal bent kažkiek suteiktų žmonėm optimizmo, kad jų gyvenimas nėra pasmerktas sekti nesėkmių keliu ir kad yra daugiau jausmų negu nusivylimas, nereikalingumas ir t.t.

    Galimas daiktas, kad tokių bendruomenių nėra ir galimybės ar tai kitos priežastys neleidžia apsiimti jų organizuoti. Tokiu atveju siūlyčiau bandyti susirasti kokią organizacinę veiklą, komandinio sporto būrelį ar tai kažkokia jaunimo ar paprasta organizaciją, kur grupė žmonių užsiimtu kažkokia vienijančia, legalią veikla. Nors tai neduos momentinių rezultatų, bet su laiku gali tapti labai stiprus laimės suvokimo ir gyvenimo kokybės gerinimo šaltinis. Tokios veiklos skatina žmones pasąmoningai dalintis jausmais ir net to nesuprasdami žmonės patys ugdo savo emocinį intelektą, kas padeda suprasti savo jausmus, juos atpažinti ir daryti jiem įtaką.

    Nežinau, kiek tai bus naudinga, nes tai nėra paremta statistika ar tyrimais, bet iš savo pusės ir savo patirčių, manau, kad tai yra žingsniai padedantys nebūti „statistikos rodikliais”. Suvokite vieną svarbų faktą, kad statistikos vedamos praeities skaičiais, kurie tik nuspėja ateitį pagal identifikuotas praeities tendencijas. Tai nereiškia, kad jūs turėsite tokia pat ateitį. Žinau, kad sunku kažkuo tikėti ar pasitikėti, bet siūlau palaikyti viltį, jog ateityje bus kitaip. „Nors viltis, durnių motina”, bet be vilties yra daug kartų sunkiau pamatyti progas pagerinti savo gyvenimą.

    • Marija parašė:

      Analize yra gerai. Tai leidzia pazinti save, o turint aiskiai suformuluotas problemas, galima kazka keisti ir keistis. Taciau analizes vien neuztenka. Po to tokio issamaus isnagrinejimo SAV sindromo, turejo sekti isvados – ka gi tai merginai daryti. Patarimas atleist ir atsiprasyt – to juk neuztenka.
      Buvau panasioj situacijoj ir as. Dabar man 56. Pasekmes yra iki siol. Taciau nepaluzti padejo isijungimas i veikla. Kadangi prigimties buvau apdovanota energija, smalsumu, noru pazinti, todel labai daug skaiciau. Tai padejo isgyventi sunkiomis akimirkomis, skaitydama rasdavau atsakymus i savo klausimus. O ir pasiseke, kad mokykloj turejome labai stipru turistu bureli su labai entuziastinga vadove. Isitraukiau i burelio veikla ir keliones po Lietuva tapo mano isisgelbejimu. Fizinis nuovargis, pokstai ir juokai su bendraamziais vakare prie lauzo, buvo balzamas mano sielai. Pamirsdavau savo baimes bent laikinai. Ir vis laukiau kada pagaliau suaugsiu. Galvodavau, kad mano kosmaras baigsis, kai suaugsiu, pradesiu dirbti, ir viskas pasikeis. Is tikruju pasikeite. Istojau i universiteta, tiesa, vakarini fakulteta, dieniniam neuzteko lesu, nes turejau save islaikyt. Dirbau ir mokiausi. Savo atkaklumo deka baigiau su visais. Taciau sumokejau didele kaina- paskutiniame kurse sunkiai susirgau. Taciau laikiausi isikabinus mokslu is paskutiniuju. Kai visi svente egzaminu pabaigtuves, as verkiau ir verkiau, o ne dziaugiausi kartu su visais. . Nuolatine baime, nepasitikejimas savimi, perfeksionizmas ir begalinis pakantumas visiems sunkumams ir paranojiskas atsakomybes jausmas – mano banginiai iki siol. Kai buvau jauna, nebuvo tokiu galimybiu nei kreiptis i specialistus, nei ieskot informacijos, kokios yra dabar. Todel taip ir teses metu metus mano neissprestos vaikystes problemos. Dabar bandau ieskot budu, kaip galeciau pagerint savo gyvenimo kokybe. Taigi siai merginai, bent jau pasiseke tuo, kad ji gyvena amziuje, kai informacija yra prieinama. Tai padeda susigaudyt problemose. Be to reikia ieskot pozityviu zmoniu aplink save, uzsiimt kokia nors veikla ir visada reikia turet mintyj, kad nesites tai amzinai. Viena diena tu iseisi, pati rinksies kokiu keliu toliau eit. Taciau patirtos traumos niekur nedings, teks su jomis susigyvent, tik susvelninus ju kampus. Deja

    • Gintarė parašė:

      LABAI pritariu Dainiaus komentarui.
      Esmė tame, kad šio straipsnio tikslas buvo patarti, KĄ DARYTI. Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad bandžiau:
      – pasakoti artimiausiems draugams, bet jaučiau, kad tai, ką pasakoju, jie iki galo nesupranta arba aš tiesiog taip manau…;
      – kai buvo labai sunku, bandžiau skambinti internete nurodytom psichologinę pagalbą suteikiančiom telefono linijom, bet kaip tyčia visos arba nekėlė, arba buvo užimta (išbandžiau VISAS, kurias tuo metu radau);
      – žinojau, kad yra ne tik Anoniminių alkoholikų draugija, bet ir suaugusių alkoholikų vaikų draugija, domėjausi tuo, bet taip ir neišdrįsau nueiti…;
      – galiausiai kreipiausi į pačią pirmą psichologę, kurią taip pat radau internete. Ji neprastai man padėjo. Analizavome mano situaciją, mano dabartinius pasirinkimus, jausmus ir pan. Ji man nurodė labai teisingos literatūros, kurią rekomendavo paskaityti. Taip labai sunkiai, bet kapsčiausi po savo viduje esančius demonus ir purvus, kol išmokau (su specialisto pagalba!), kaip su jais gyventi, ką daryti, kad nekartočiau tėvų klaidų, kad suprasdama tėvų problemą (o tai juk yra liga!) vis tiek juos gerbčiau.
      Kai jau sužinai, ką daryti (kur, pvz., kreiptis), gali daryti analizes. Domėtis statistika, faktais, tyrimais ir pan. O ne pirmiausia domėtis statistika, kuri tave tik dar labiau sugniuždys… Ar normalu straipsnio pradžioje rašyti „Atlikta be galo daug tyrimų, kurie patvirtina, kad būti alkoholiko vaiku, reiškia, užaugus turėti aibę asmenybinių sužeidimų, kurių nei laikas, nei vaistai – nepajėgūs įveikti, nes jie įauga į vaiko sielą, kaip randai, formuodami vaiko būdą ir palikdami pėdsaką visose gyvenimo srityse.”???!!! Jei šią akimirką man būtų sunku ir ieškodama pagalbos rasčiau šį straipsnį.. Tikrai skaityčiau. Bet po minėtos pastraipos (o galų gale ir po viso straipsnio) ne tik kad nebūčiau nusiteikusi ką nors keisti, bet greičiausiai iškrėsčiau kokią kvailystę…
      Gerai, kad kalbate. Gerai, kad domitės. Bet šalia to jauskite didelę atsakomybę apie tai, ką rašote! Juk tikslinė straipsnio auditorija – labai pažeidžiami ir jautrūs žmonės. Čia tas pats kas nusižudyti pasiryžusiam žmogui sakyti „Taip, visi taip tavo situacijoje elgiasi ir visi galiausiai nusižudo.”

    • G parašė:

      Atsiprašau, bet kaip kvailai parašėte ponas Dainiau. Vienintelis būdas save išsaugoti ir gyventi be problemų yra suprasti viską, realiai, ir visada tai žinoti ir niekada nepamiršti. Čia yra psichologinė pagalba psichinei ligai – TIESA. Į viską reikia žiūrėti plačiai atmerkus akis. Kito būdo išgyti nėra.

    • esu kas esu parašė:

      be abejo-Lietuvoje jau seniai veikia SAV grupes, tik reklamu nera :) ner kam uzsiimti neismyletais vaikais-pati esu tokia-is alkoholiku seimos, pati kapsciausi, pati tapau alkohollike ir nemokejau nei mylet, nei meiles priimt…man -55 metai, turiu tris vaikus, nebevartoju alkoholio 18 metu-bet visos problemos like ir meiles trukuma jauciu, stengiuosi keistis , bet iki mirties turesiu stengtis- tai taip giliai, tai taip sunku isgyvendinti…seniai neber gyvu tevu, nebe taip skauda, taciau, kartais kai netiketai plyksteli prisiminimas-net bloga pasidaro…intuityvios reakcijos like-rimtumas, nenoras atvirauti, kritikos baime, perdetas atsakingumas ir baimes…viskas tebegyvena manyje-kad ir kaip optimistiskai su grupemis dalyvauciau ir zaisciau…

  11. Marius parašė:

    Taip situacija tikrai pažystama, gal šiek tiek kitu kampu, bet padariniai ir rezultatas tas pats. Tik viena galėčiau patarti, rūpinkis savimi ir leisk tėvams gyventi gyvenimą, kurį jie patys susikūrė.
    Tu esi jaunas žmogus ir gyvenime dar reikia rasti savo vietą, o žiauri realybe yra ta, kad su jais Tau bus negerai, na nebent tėvai mes gerti, bet iš patirties žinau, kad tai yra daugiau svajonė, kuria kartais žmonės gyvena, na ir nugyvena gyvenimą. Aišku būna ir kitaip, žmonės meta gerti, bet tam jie turi būti labai užsibrėžę ir pasiryžę. Kiek jie gali būti pasiryžę ir kiek jiems tai aktualu, jau gali atsakyti tik Tu. Pabandyk įvertinti viska racionaliai…
    Gali galvoti „kaip aš galiu savo tėvus palikti, jie juk MANO tėvai”. Taip ir aš galvojau ir man labai nepatiko, kai man ta pasakė žmogus, kai dar buvau vaikas (apie 15 metų). Palikti neturiu galvoje išeiti. Emociškai reikia atsiriboti, nors tai yra labai sunku.
    Susikoncentruok ties savimi, mokslais, užsiėmimais, pasirūpink finansais(darbas vasaromis, savanoriavimas). Draugai/draugas, kuriems negali išsipasakoti, na nemanau, kad jie yra tikri draugai. Žinok, kad jaunam žmogui gaišti laiką žmonėms, kurie tave pagimdė ir tavęs visiškai negerbia, kaip vaiko, yra per didelė dovana jiems.

  12. Brigita parašė:

    Pritariu Gintarei, kad straipsnyje pateikta situacijos analizė labai gera, bet siūlomos išeitys…, atleiskit, bet kažkoks nukrypimas. Atleisti tėvui alkoholikui? O ar jis kada prašė atleidimo? Ar prašė jo mama, keldavusi mus naktį, mažus, drebančius, ir liepdavusi tėvui prie mūsų prisiekti, kad jis negers? O jis gėrė… Dabar aš turiu keisti jam pampersus ir dar atleisti??? O juk visada sakiau mamai, kad užaugusi nenorėsiu jo net pažinti, kad niekada juo nesirūpinsiu, nes jis niekada mumis nesirūpino. Tikrai turiu tą nesaugų prieraišumą, daugybę baimių, o jei vyras išgeria kokia proga 50 g., mane ištinka isterija…Aš nemyliu žmonių, aš vis įrodinėju sau ir kitiems, kad turiu teisę egzistuoti… Ir už tai AŠ turiu atsiprašyti??? velniop…

  13. Neringa parašė:

    Ir man pazystama situacija, tik laikui bėgant supratau, kad vaikas pats šitos situacijos nepakeis be kažkieno pagalbos, kad ir kaip norėtu ir tikėtųsi kažkiokio stebuklo, situacija deja i gera nepasikeis, o tik blogės. Aciu Dievui kad radau stiprybes pabėgti is tu namų, ir kad močiute mane priglaudė, su kantrybe ir meile „gydė” mano pykčius, nestabilia emocine būkle po viso to ka man teko patirti, ir as kiečiausi. Dar karta aciu Dievui kad atsiuntė nuostabu vyra, kuris taip pat yra mano geriausias draugas, ir gyvenimas pradejo keistis, bet… Depresija, o taip, ji išeina ir vėl sugrįžta, bet tam yra vaistai kurie nuveja tas blogas mintis. Ir valdingumas-taip, stengiuos as ji namie kaip galima „gesinti”, bet darbe man jis labai padeda.

  14. Ryte parašė:

    Atvirai Sakau…. nieko nepakeisi, ir niekas nepasikeis…… linkiu dideles stiprybes iš visos širdies – tikrai. Mintimis su tavim…. išgyvensi, uzsigrudinsi, taip ir toliau eisi per gyvenimą su šypsena, o sieloje didele tuštuma….kaip gyventi gyvenimą, nors ir sutiksi mielu žmonių, šiltu žmonių…. bet tas jausmas nesakyti nieko, liks, o ir pasakius niekas nepasikeis…. taip ir liksi visada su savo skausmu viena, nes nėra tikslo pasakoti…. esu 36 metu… moteris, kiek save atsimenu, gyvenau savo mamos gyvenimą….. tetis gėrė – per metus keletą kartu, ir po mėnesį, po du….. to užteko – patikek manim, visada laukdavau kito karto… tetis išgėręs – despotas … visi bijojom …. gąsdino kad ateis į mokykla, o mokykla per langą matyti … o aš jau paaugle buvau….mama labai bijojo…. baime buvo didele, aš buvau jos apsauga, net į mokykla neidavau…. kiek naktų miegodavom ant žemės pas mamos drauge, gimines – naktim pabėgdavome mama, brolis ir aš …. naktim ne miegodavau …..
    Viską girdėdavau – tėčio manipuliacija, prievartavimą…. mušimą, žeminima, viską…
    taip ir augau…
    tėti rasdavom ir su kitom moterimis… grįžę iš seneliu – aš su vaikais ir mama….
    visko nekenčiau ….
    gėda buvo dėl visko, ir vienas klausimas? Kodel aš neturiu normaliu tėvu kaip ir visi? Kodel aš kitokia? Taip ir užaugau su tuo jausmu, kad aš kitokia…Taip norejau nuvažiuoti prie ežero, jūros…ar į mišką ir smagiai laiką praleisti su mama tėčiu broliu…. ŠEIMA! Nieko nebuvo!
    Taip norejau tikros Šeimos! Užaugau….
    Ir savo šeimos sukurti nemokėjau! Neturėjau teisingo šeimos modelio….Buvau kilimėlis prie durų! Atidaviau visa save, ir dar daugiau! Dešimt metu santuoka – baigta… du metai išsiskyrus…
    Dusau, miriau… net noras būti laimingai didesnis ! Noras gyventi kitaip…. turejau jėgų – atsistojau ir išėjau….
    Net ir dabat labai sunku…. nes nemoku kurti santykiu, visko bijau…. bijau pasitikėti – prisiristi- skausmo- artumo bijau…. viskas iš vaikystės….. niekur nepabėgsi…..nuo savęs niekur…..ir supranti viena karta jau bandei, buvo šeima – tik iliuzijose- ….. sunku…..
    Nepykstu ant nieko, nei ant mamos…. nei ant tėtės… nes tai jų pasirinkimas, ir mama ką be dare – jai atrodė kad tai teisingiausias kelias, klydo ji ar ne – ne man spręsti – aš nesmerkiu aš juos myliu…. bet – tas vaikiškas skausmas niekur nedings….. jis suaugo…. suaugau ir aš – bet būti atvira gyvenimui – nemoku- nemoku gyventi gyvenimo…. darau sprendimus, bet ar Jie geri teisingi…. nežinau…. tėvus reikia mylėti ir jiems padeti nes nieko ir nebelieka….
    O tas skausmas tavyje – visada bus…. gaila bet tai tiesa…..
    tik dabar supratau, kad nemoku gyventi gyvenimo…. nes buvau maža penkerių metu mergaite su vaikiškomis akimis – bet suaugusio žmogaus mąstymu ir žvelgiau per tas akis iš kitos prizmes puses….
    tikrai nuosirdziai linkiu su tuo susitaikyti – ir priimti tai kaip tavo gyvenimo kelio dalį, būsi laiminga ir tuo tikiu ! Linkiu būti labai protingai – nusistatyti tikslą ko nori ir juo eiti ! Nes aš tik dabar radau profesija kuo noriu būti! O kiek laiko praėjo? Linkiu būti stipriai labai! O patarimai, esi pati sau geriausia patarėja – klausyk savo širdies !!! Savo Širdies !!! Stipriai apkabinu – tikiu būsi laiminga!!! Viskas savo laiku! Neskubėk!!!

  15. Do parašė:

    Mano tėvas buvo alkoholikas. Buvo, nes jau miręs. Oi kiek teko iškęsti, raminti tėvą, kad numuštų mamos, matyti ją miegančią po lova, besislepiančią, nuolatiniai konfliktai, aśaros, baimė, kaltė, gėda..Paauglė susirgau bulimija, pradėjau gerti, ir taip nuo 13 praradau 10 gyvenimo metų. Vienintelė viltis sužibo išvažiavus studijuoti, kai draugės paprašiau, kad palydėtų į valgymo sutrikimų centrą. Ir Ačiū dangau, kad mano kelyje ilgam atsirado psichologė,kurios pagalba išlipau iš duobės. Dabar praėjus 20metų, galiu pasakyti, kad tikrai atleidau ir paleidau daugelį vaikystės skaudulių. Ir net galiu dėkoti tėvams, kad leido gimti, kaip ten jau buvo taip- augti:) o visa kita pasiekiau pati. Linkiu rasti žmogų, į kurį galima būtų atsiremti, paprašyti pagalbos, priimti ją ir po truputį vaduotis nuo sunkaus palikimo. Koks gražus gyvenimas, siaubas, kai žmonės jį prageria..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.