Paauglių dalyvavimo patyčiose ilgalaikės pasekmės

Patyčios – tai tyčiniai, dažnai pasikartojantys ir negatyvų poveikį asmeniui turintys veiksmai, kuriais siekiama įžeisti ar įskaudinti kitą žmogų. Šių veiksmų pagrindas – agresyvus elgesys nukreiptas į silpnesnį asmenį. Su šia sąvoka paskutiniu metu tenka susidurti labai dažnai ir kalbant ne tik apie vaikus ar paauglius.

Šiandien televizijoje ir žiniasklaidoje yra ypač propoguojama patyčių kultūra siekiant pasikelti reitingus ar parodyti savo svarbą ir galią. Neturėtume stebėtis, kad vaikai ir paaugliai, matydami tokį pavyzdį aplinkui, jį modeliuoja ir savo aplinkoje. Nemaža dalis suaugusiųjų į vaikų dalyvavimą patyčiose žiūri kaip į žaidimą. Dažniausias komentaras, kurį tenka išgirsti kalbant apie patyčias yra: „visi mes vaikystėje patyrėme patyčias ir pažiūrėkite kokie normalūs užaugome“. Ištikrųjų dalyvavimas patyčiose palieka ilgai gyjančias žaizdas ir randus. Kaip kiekvienas žmogus sugeba su tuo gyventi ir susitvarkyti – jau kitas klausimas.

Žeminimas, priekabiavimas mūsų visuomenėje yra giliai įsišaknijęs reiškinys, kuris labiausiai paplitęs mokyklose. Mokslininkai dalyvavimą patyčiose skirsto į tris pagrindines grupes: aukos, agresoriai ir aukos-agresoriai (kurie patiria patyčias ir kartu patys jas inicijuoja). Mokslinių tyrimų dėka buvo nustatyta, kad paauglystėje patyčiose dalyvavę asmenys susiduria su ilgalaikėmis pasekmėmis, dėl kurių jiems sunkiau yra pilnavertiškai gyventi suaugus.

Paauglystėje patyčiose kaip aukos dalyvavę asmenys, suaugusiame amžiuje yra labiau linkę į depresyvumą, nerimastingumą, susirūpinimą ir neigiamą savęs vertinimą lyginant su tais, kurie patyčiose nedalyvavo. Taip pat dėl patirtų patyčių vėlesniame amžiuje aukos turi didesnių bendravimo sunkumų. Jiems sunkiau užmegzti ir palaikyti draugiškus ar intymius santykius su bendraamžiais, prisitaikyti prie jų, jaustis grupės dalimi, pasitikėti priešinga lytimi.

Tie asmenys, kurie paauglystėje patyčiose dalyvavo kaip agresoriai, suaugusiame amžiuje pasižymėjo didesniu polinkiu į asocialų elgesį, pasireiškiantį empatijos neturėjimu ir negebėjimu justi pagarbą tiek sau, tiek kitiems. Mokslininkai teigia, kad tie paaugliai, kurie dalyvavo patyčiose kaip agresoriai ir aukos-augresoriai, suaugusiame amžiuje turėjo didesnį polinkį į nusikalstamą veiklą, agresyvumą bei narkotinių ar alkoholinių medžiagų vartojimą nei tie, kurie patyčiose nedalyvavo. Paauglystėje kilusi agresija dėl noro atsikratyti ilgą laiką trukusio žeminimo, nepakenčiamo gėdos ir silpnumo jausmo ar noro dominuoti grupėje – vėliau gali virsti nuolatiniu asmens bruožu. Kai asmuo pasitelkęs agresiją gauna ko nori, nesąmoningai tai suveikia kaip paskatinimas ir toliau taip elgtis. Tokie asmenys dažnai yra emocionalūs, impulsyvūs, lengvai išprovokuojami ir greitai prarandantys savikontrolę.

Paauglystėje patyčiose dalyvavę kaip aukos–agresoriai, suaugusiame amžiuje turi daugiausiai psichologinių ir elgesio sunkumų lyginant su kitomis patyčių dalyvių grupėmis. Šiems asmenims yra būdingas smurtinis ir asocialus elgesys, didesnis polinkis į savižudybę, depresiškumą, nerimastingumą, neigiamą savęs vertinimą, sunkumus užmezgant artimus santykius.

Mokslininkai teigia, kad patyčių aukos dažniausiai patiria emocinius sunkumus (nerimastingumas, depresiškumas, žemas savęs vertinimas), agresoriai – elgesio sunkumus (agresyvumas, nusikalstamumas, žalingų medžiagų vartojimas), o aukos-agresoriai tiek emocinius, tiek elgesio. Tie asmenys, kurie paauglystėje nedalyvavo patyčiose užaugo mažiau depresiški, rečiau nerimaudavo, buvo emociškai ir psichologiškai stipresni nei tie, kurie dalyvavo patyčiose. Teigiama, kad kuo ilgiau asmuo paauglystėje dalyvavo patyčiose, tuo didesni psichologiniai ar elgesio sunkumai pasireiškė vėlesniame amžiuje.

Norėdami sukurti sveiką, savimi pasitikinčią ir siekiančią tobulėti visuomenę turime atkreipti dėmesį į tuos vaikus ir paauglius, kurie viename ar kitame vaidmenyje dalyvauja patyčiose. Laiku suteikta pagalba gali užkirsti kelią didesniems sunkumams ateityje. Pirmas dalykas, kuris gali padėti pasiekti tikslą, tai kiekvieno iš mūsų asmeninis pavyzdys, kaip konstruktyviai spręsti konfliktus ir gerbti aplink esančius asmenis.

Psichologė Gintarė Saročkaitė / tavosupynes.lt

Literatūros sąrašas:

1. Alikasifoglu, M., Erginoz, E., Ercan, O., Uysal, O., Albayrak-Kaymak, D. (2007). Bullying behaviours and psychosocial health: results from a cross-sectional survey among high school students in Istanbul, Turkey. Eur J Pediatr, 166, 1253–1260.
2. Kim, M. J.; Catalano, R. F.; Haggerty, K. P.; Abbott, R. D. (2011). Bullying at elementary school and problem behaviour in young adulthood: A study of bullying, violence and substance use from age 11 to age 21. Criminal Behaviour and Mental Health, 21, 136–144.
3. Ledley, D. R., Stroch, E. A., Coles, M. E., Heimberg R. G., Moser, J., Bravata, E. A. (2006). The relationship between childhood teasing and later interpersonal functioning. J Psychopathol Behaviour, 28, 33-40.
4. McCabe , R. E.; Antony, M. M.; , Summerfeldt , L. J.; Swinson, L. A.; Swinson, R. P. (2010). Preliminary Examination of the Relationship Between Anxiety Disorders in Adults and Self-Reported History of Teasing or Bullying Experiences. Cognitive Behaviour Therapy, 32 (4), 187-193.
5. Menesini, E.; Modena, M.; Tani, F. (2009). Bullying and Victimization in Adolescence: Concurrent and Stable Roles and Psychological Health Symptoms. The Journal of Genetic Psychology, 170(2), 115–133.
6. Olweus, D. (1993). Bullying at school: What we know and what we can do. Oxford, UK: Basil Blackwell.
7. Patchin, J. W.; Hinduja, S. (2010). Cyberbullying and Self-Esteem. Journal of School Health, 80(12),614-621.
8. Schafer, M., Korn, S., Smith, P. K., Hunter, S. C., Mora-Merchán, J. A., Singer, M. M., et al. (2004). Lonely in the crowd: Recollections of bullying. British Journal of Developmental Psychology, 22, 379–394.
9. Sesar, K.; Barišic, M.; Pandža, M.; Dodaj, A. (2012). The relationship between difficulties in psychological adjustment in young adulthood and exposure to bullying behaviour in childhood and adolescence. Acta Medica Academica 41(2), 131-144.