Rodos, kažkas verda manyje, negaliu būti vienoje vietoje
Klausimas:
Nežinau, kas su manim darosi, kaip palikti šią būseną ir iš jos išeiti. Mano didžiausia problema, kuri mane kankina, tai nuolatinis nerimas. Nors iš išorės atrodau labai rami. Aš negaliu ramiai stebėti aplinkos, skaityti knygos, tiesiog giliai kvėpuoti. Rodos, kažkas verda manyje, negaliu būti vienoj vietoj. Viduje tiesiog plyšta įvarių minčių antplūdis. Taip norėčiau būti rami viduje, atrasti vidinę ramybę. Žinau, kad ji negali būti visą laiką, bet tas nerimas, bėgimas minčių tiesiog mane žudo, kankina. Rodos, aš dirbčiau kaip arklys visą dieną, bet iš tikrųjų nieko nepadarau, o tik pavargstu nuo galvojimo. Pastoviai kaltinu save dėl visko, dėl savo poelgių, būtų situacijų, įvykių, visada randu priežastį, kodėl būtent aš ne taip pasielgiau. Man tokia būsena užplaukia kažkaip į metus 2 kartus po kokius 3-4 mėnesius.
Aš mažai bendrauju, mažai kur einu, arba einu, bet nebendrauju, bendrauju, bet negirdžiu, klajoju po savo pasaulį, problemas. Draugai tai pastebi ir taip aš prarandu draugus, pažįstamus. Jie tolsta, nes jiems neįdomu, arba jie jaučia, kad man neįdomu. Aš smerkiu save, galvoju, kad turiu tiek problemų, po to pasakau: kokios čia problemos, ką tu čia išsigalvoji. Paskaitykit ir pasakykit, ar tai problemos? Nebaigiau studijų, niekaip teisių negaliu išsilaikyti prisiversti savęs, niekaip negaliu atsisėsti ir pasimokyti, tiesiog neina susikaupti. Turiu perspektyvų darbą, nors kol kas mažai apmokamą, prieš tai uždirbdavau dvigubai. Tai mane slegia, kad turėsiu prašyt pagalbos mamos. Nors protu suvokiu, kad tai normalu, bet viduj neramu. Man reikia 50 000 gydymui, turiu problemų su dantimis, jaučiu didelį kompleksą dėl to, nors daug kas sako, kad ten nieko nesimato. O aš matau, jaučiu….
Visada galvoju, kad nesu laiminga, kad jau seniai neturėjau antros pusės. Taip norisi vyriško švelnumo, apkabinimo. Nesakau, kad dėmesio neturiu – turiu, bet man jis toks paviršutiniškas, noriu normalių gražių santykių, pastovių, o iš to didelio noro man neišeina, kažkaip viską sugadinu: tai pasiskubinu, tai dar kas nors…
Gyvenu su mama. Kažkada nenervino manęs, kad ji ten kažką daro, o dabar viskas: noriu pirkti puodus, indus tokius, kaip man patinka, dėti daiktus taip, kaip aš noriu. Viskas mane nervina aplinkui, garsiai to nerodau, bet viduj plyštu. Galvoju, kažkaip viską iškęsčiau, tik negaliu pakęsti vieno dalyko – kad negaliu būti rami, nusiraminti, susikaupti, susikoncentruoti ir atrasti tą ramybę. Gi tiek knygų yra puikių, bet aš negaliu susikauti, pradedu skaityti – toks pakyla nerimas, nors tu ką. Skaitai, mintys bėgioja, galu gale neatsimenu beveik nieko, ką skaičiau. Kas man darosi, padėkit prašau, kaip atrasti vidinę ramybę?
Labai prašau Jūsų, atrašykit į mano laišką.
Pagarbiai, Lina (vardas pakeistas)
Atsakymas:
Sveika, Lina. Visų pirma, noriu Tave pagirti už savistabą. Nors rašai, kad pastaruoju metu Tau sunku susikaupti ir sutelkti dėmesį, Tau pavyko smulkiai ir detaliai aprašyti savo dabartinę būseną. Spėju, kad tai kainavo nemažų pastangų, todėl sakau – šaunuolė.
Šiuo metu Tau išties nelengva, dėl to jautiesi išsigandusi ir bejėgė. Aplinkiniams sunku suprasti, ką Tu išgyveni, dėl to nukenčia bendravimas ir santykiai: rašai, jog pradėjai prarasti draugus. Tai skaudina ir panašu, kad jautiesi likusi viena su savo sunkumais, kurie Tau atrodo sunkiai įveikiami.
Noriu pasakyti, kad žmogaus gyvenime nėra tokio sunkumo ir tokios problemos, kurios nebūtų galima įveikti. Panašu, kad ir Tu taip manai – savo laiške rašai apie ateities planus ir svajones, reiškia, tiki, kad viskas susitvarkys. Aš irgi tuo tikiu ir manau, jog labai greitai Tavo gyvenime atsiras ramybė, harmonija ir meilė.
Pagrindinė problema, apie kurią rašai laiške – nuolatinis nerimas. Jis neleidžia susikaupti, susitelkti į vieną konkrečią veiklą, skatina visą laiką judėti, vargina pagreitėjęs mąstymas, kaip paminėjai, „viduje tiesiog plyšta įvairių minčių antplūdis“. Savo laiške rašai, kad tokia būsena Tave apima du kartus per metus, o jos trukmė – iki keturių mėnesių. Iš šio aprašymo sprendžiu, kad nerimo būsena nėra nuolatinė, bet atsiranda pasikartojančiais epizodais, tarp kurių būna ir ramybės periodai. Be to, manau, jog šie pasikartojantys nerimo periodai trunka mažiausiai metus laiko – tiek reikėtų, kad būtum galėjusi pastebėti jų dažnumą ir trukmę.
Nors didžiausią dėmesį laiške sutelki į minčių skubrumą ir negalėjimą susikaupti, tikiu, jog nerimo metu susiduri ir su kitais sunkumais: negalėjimu užmigti, minčių šokinėjimu, kaltės jausmu dėl to, kad negali kontroliuoti savo būsenos, staigiais nuotaikos pokyčiais, susierzinimu – apie tai įskaičiau Tavo laiške. Gal būt tau kažkas paaiškės, jei spustelėjusi nuorodą į vieną iš mūsų svetainės straipsnių „Nuotaikos sutrikimai-bipolinis sutrikimas„.
Prisimink pasaką apie Pelenę. Jai, kaip ir Tau, irgi teko susidurti su įvairiais sunkumais, iškęsti nesupratimą, aplinkinių atstūmimą, vienatvę, vidinį skausmą. Bet galiausiai ji ištekėjo už princo ir tapo laiminga! Kaip jai tai pavyko? – Pameni, jai padėjo geroji fėja. Tau irgi reikia rasti tokį burtininką, kuris išmokytų Tave dar giliau save pažinti, išklausytų Tavo baimes, paguostų ir nuramintų. Ir svarbiausia – išmokytų kaip tuos sunkumus įveikti. Jei reikės – paskirtų stebuklingo gėrimo, nuo kurio tavo nerimas išgaruos kaip dūmas. Tuo burtininku gali tapti bet kuris mano kolega, į kurį Tu kreipsies. Tik nebijok – Pelenė irgi abejojo, bet paklausė gerosios fėjos ir tapo Pokylio karaliene. Tad tapk savo gyvenimo Karaliene, Lina!
Psichologas
Arūnas Norkus