Kartojamos gyvenimo klaidos ir paveldėtas skausmas – rado būdą, kaip išsilaisvinti

Ar jūsų baimės, įpročiai ar net santykių modeliai tikrai yra tik jūsų? O gal jie atkeliavo iš jūsų senelių ar prosenelių patirčių? Skamba mistiškai, tačiau tai yra kur kas arčiau realybės, nei galėtumėte pagalvoti. Iš kartos į kartą perduodama trauma gali taip giliai paveikti žmogų, kad visiškam jos išgydymui gali nepakakti vieno žmogaus gyvenimo. Kaip taip gali būti? Moksliniai tyrimai rodo, kad su tam tikrų traumų liekamaisiais reiškiniais gali gyventi net keturios giminės kartos. Tą gali patvirtinti ir vilnietė Viktorija, kuriai buvo sunku patikėti tuo, ką atrado, pradėjus lankyti grupinę transgeneracinę terapiją.

Paieškos nustebino

Vilnietė Viktorija į psichoterapiją prieš metus užsirašė, ieškodama būdų geriau sutarti su savo paaugliu sūnumi.
„Ėjau į terapiją tikėdamasi geriau suprasti savo sūnų, o teko pradėti gilintis į save ir dabartines savo problemas: kodėl kartais imu reaguoti perdėtai, kodėl užsisuku tame pačiame rate santykiuose su kitais žmonėmis ar darbe. Po truputį pradėjo formuotis suvokimas, kad dalis mano reakcijų – tarsi ne mano“, – pasakojo Viktorija.

Tuo metu ji netikėtai pamatė skelbimą, kviečiantį dalyvauti transgeneracinės grupinės terapijos sesijoje. Šios patirties metu ji pirmą kartą susipažino su genogramomis – vizualiniu šeimos medžio atvaizdu, kuris padeda atskleisti ne tik šeiminius ryšius, bet ir svarbius, pasikartojančius gyvenimo įvykius, tokius kaip ankstyvos netektys, ligos, nelaimingi atsitikimai ar datos, kurios kartojasi per kelias kartas. Šis pirminis susipažinimas vėliau buvo pagilintas ir praturtintas, pereinant prie genosociogramos – išplėstinio metodo, kuriame taikomas psichosocialinis ir psichoanalitinis požiūris. Naudojant tokias priemones kaip neverbalinės komunikacijos stebėjimas ir sociometrinė analizė, genosociograma padeda atskleisti neišsakytą šeimos dinamiką, emocinius ryšius, atskirtis bei vaidmenis, kuriuos šeimos nariai užima šeimos sistemoje, ir leidžia giliau suprasti pasikartojančius kartų modelius.

„Mane ištiko lengvas šokas pamačius, kad kelios mano šeimos kartos turi esminių problemų būtent tėvų-vaikų ryšyje. Aš pati niekada nepagalvojau, kad mano sudėtingas santykis su mama iš tiesų atsikartoja. Tarkime, mano pačios mama turėjo sudėtingą santykį su savo tėvu. Tokių jungčių galima matyti iki pat 8 mano giminės kartos“, – atradimais dalinosi Viktorija.

Tai, kas neištariama vienoje kartoje, iškyla kitoje

Transgeneracinė psichologija tyrinėja, kaip šeimos istorijos, pasikartojantys modeliai ir „tylos vietos“ (neišsakytos traumos, netektys) perduodamos iš kartos į kartą per santykius, socialinius vaidmenis, pasąmoningą lojalumą. Ji daugiausia remiasi psichoterapinėmis priemonėmis – genosociogramomis, psichodrama, simboliniu darbu.

Su tuo glaudžiai susijusi epigenetika, kuri nagrinėja biologinį mechanizmą, kaip tokios traumos gali „įsirėžti“ ne tik į psichiką, bet ir į kūną. Nors DNR seka nesikeičia, stresas ar trauminiai išgyvenimai gali „įjungti“ arba „išjungti“ tam tikrus genus per vadinamąsias epigenetines modifikacijas. Ir svarbiausia – šie žymekliai kai kuriais atvejais perduodami palikuonims.

Tyrimas, atliktas su moterimis, pabėgusiomis iš Sirijos, parodė, kad žiaurios patirtys, vadinamosios karinės traumos, keičia epigenetinius žymeklius tiek motinų, tiek jų vaikų ir net anūkų genomuose.

Kita studija, nagrinėjusi holokausto pasekmes, fiksavo epigenetinius pokyčius trečioje ir ketvirtoje kartose. Pastebėta kintanti socialinių-emocinių ryšių kokybė, psichopatologijos rizika, o taip pat – hormonų atsako į stresą sistemos modifikacijos, pavyzdžiui, oksitocino ir HPA ašies srityse.

Transgeneracinės terapijos praktikė iš Kauno Rūta Janulevičienė pabrėžia, kad šiame kontekste, natūralu, jog daugelis mūsų nešiojasi ne tik savo, bet ir savo protėvių istorijas. „Dažnai klausiame – kodėl mane persekioja tas pats scenarijus? Kodėl santykiai nutrūksta tuo pačiu metu ar kartojasi panašios nelaimės? Atsakymų reikia ieškoti giminės patirtyse“, – sako ji.
Pasak terapeutės, transgeneracinėje terapijoje išryškėja keli tipiniai reiškiniai. Pavyzdžiui, vadinamosios „Tuščios datos“ – kai svarbios šeimos netektys ar traumos lieka neįvardytos.

Rūta Janulevičienė

„Tuomet giminėje atsiranda data ar amžius, kuris kartojasi lyg nematoma žymė, tarkime, keliose kartose iš eilės nelaimingi įvykiai ar ligos žmones ištinka 32-aisiais gyvenimo metais“, – pasakoja psichogenealogė.

Ji priduria: „Kas lieka neišsakyta, tampa našta. Tylos vietos gimdo simptomus – kartais kūno ligas, kartais pasikartojančius santykių modelius. Terapijoje mes ieškome būdo tas vietas įvardinti, simboliškai išgyventi ir paleisti.

Čia galime prisiminti garsųjį Pandoros skrynios mitą. Dažnai girdime tik istorijos pradžią – buvo atverta skrynia, iš kurios pabiro visos nelaimės. Bet pamirštame, kad dugne liko viltis. Mito galia terapijoje – atverti tai, kas buvo užrakinta, nes tik tada atsiveria ir viltis išgyti“, – aiškina R.Janulevičienė.

Tokiame transformacijos procese, pasak psichogenealogės, vertinga taikyti ir simbolinės psichodramos metodą. Pavyzdžiui, galima save įsivaizduoti kaip gėlę – šis vaizdinys atskleidžia giliausius šeimos scenarijus.

„Viena mano konsultuojama moteris pasirinko leliją – iš purvino dumblo kylantį žiedą. Ji suvokė, kad gali priimti skausmingą šeimos istoriją, bet tuo pat metu iš jos išaugti. Kita įvardijo save bijūnu – uždaru, slepiančiu švelnumą. Tik terapijoje ji leido sau „pražysti“ ir atskleisti tikrąjį savo asmenybės grožį“, – pasakoja Rūta Janulevičienė.

Ne kaltinti, o išsilaisvinti

Visgi, svarbu pažymėti, kad transgeneracinė terapija nėra giminaičių kaltinimų kelias. „Tai yra supratimo kelias, leidžiantis pamatyti, kokią naštą šeima nešė, ir sąmoningai pasirinkti kitokį gyvenimo scenarijų“, – teigia Rūta Janulevičienė.
Ji pabrėžia, kad terapija padeda ne tik individui, bet ir visai giminei – juk paleidus tylą, įvardinus netektis ir sugrąžinus atmintį, keičiasi visa šeimos sistema, lengviau priimti save ir aplinką.

Anot vilnietės Viktorijos, transgeneracinės terapijos naudą iš tiesų pajausti galima praktiškai.
„Dabar lengviau suprantu, iš kur kyla konfliktai su artimaisiais, įgijau naujų būdų tvarkytis su nerimu ir pykčiu. Man transgeneracinė terapija nėra apie praeities narpliojimą dėl paties narpliojimo. Tai būdas suprasti, kas iš tikrųjų priklauso man, o kas – paveldėta. Tik tada atsiranda laisvė rinktis“, – apibendrina vilnietė.

Transgeneracinė terapija tampa vis populiaresnė tarp žmonių, ieškančių ne tik asmeninės ramybės, bet ir gilesnio ryšio su savo šaknimis. Kaip rodo Viktorijos patirtis, kartais didžiausia dovana yra suvokimas, kad mūsų istorijos prasideda ne nuo mūsų, bet būtent mes galime jas perrašyti.

Rūta Janulevičienė yra baigusi Portugalijos Anne Ancelin Schützenberger tarptautinėje transgeneracinės terapijos mokykloje dėstomą psichogenealogijos ir transgeneracinės terapijos programą yra įgijusi I lygio psichogenealogės ir transgeneracinės terapijos praktikės diplomą. Jos mokytojos – tarptautiniu mastu pripažintos transgeneracinės terapijos specialistės Manuela Maciel ir baigiamojo darbo vadovė Leandra Perrotta-Geard.

👉  ⚠️ Šeimos konsteliacijos (B. Hellingeris) – dažniausiai minimas metodas, leidžiantis „pamatyti“ nematomus giminės ryšius. Klasikinė psichologija gana atsargiai žiūri į transgeneracines teorijas, nes dalis metodų (pvz., konstelacijos) laikomi labiau fenomenologiniais, o ne empiriniais.