Vaikų socializacijos centrai: kaip išsivaduoti nuo stereotipų?

Foto: Jean-Pierre ARIBAU

Vaikų socializacijos centrai – tema, kurią lydi išankstinių nuomonių, stereotipų ir mąstymo šablonų šleifas. Tema, kuria kalbama arba pernelyg vienpusiškai (dažniausiai – iš neigiamos pusės), arba pernelyg tyliai ir atsargiai.

Viešose ataskaitose teigiama, kad į socializacijos centrus siunčiami „probleminiai“ vaikai, neretai – teisiškai nusižengę, nelankantys mokyklos, bėgantys iš vaikų namų, dažnai vartojantys alkoholį. Vaikai, kuriuos reikėtų perauklėti, kad praėjus tam tikram terminui jie galėtų grįžti į kasdienį gyvenimą. Tačiau tai, kas iš tiesų vyksta socializacijos centruose ir su kokiomis problemomis susiduria vaikai, dažnai lieka nuošaly. Kaip ir faktas, jog net du trečdaliai socializacijos centruose gyvenančių vaikų nėra padarę jokio nusikaltimo, o pusė jų yra iš vaikų globos namų. Kitaip tariant, tokie centrai tampa paskutine instancija, kur atsiduria „nepatogūs“ vaikai, į kuriuos dažnai numojama ranka – „beviltiški, ką su jais padarysi“.

Apie socializacijos centrų gyvenimą žiniasklaidoje pasigirsta tik „karštų naujienų“. Apie ten gyvenančių paauglių nevaldomą būdą, nusikaltimus ar auklėtojų bausmes ašarinėmis dujomis ir guminėmis lazdomis. Tokios kalbos lieka sensacijų – penktojo puslapio – lygio.

Visuomenei kiekvieną kartą pašiurpsta oda, valdininkai, pajutę puolimą, ginasi formalių procedūrų ir teisinių normų kalba, o atsakomybė už konkrečių vaikų patirtis pasiklysta institucijų ir funkcijų labirinte. Atsakomybės už visuomenei nepatogius vaikus tarsi ir nėra kam pareikalauti, tad dominuoja galvą į smėlį sukišusio stručio pozicija: „Jei nematau, vadinasi, to ir nėra.“

Pastaruosius metus šiai temai valdžios institucijos skiria daugiau dėmesio, keičiama teisinė bazė, kalbama apie naujų institucijų kūrimą. Tačiau ar teisinis reglamentavimas ir naujos institucijos bei funkcijų perrašymas yra pakankamas atsakas į šią sisteminę problemą? Ar tai išspręs miskomunikacijos, kuri šiandien tarpsta daugelyje centrų, problemą: vaikai nesusikalba su mokytojais, mokytojai su auklėtojais, auklėtojai su ten dirbančiais psichologais. O ar paskatins visuomenę (taip, mus visus) nustoti slėptis nuo to, kas nepatogu?

Visoje šioje situacijoje pamirštamas vienas svarbus aspektas – žmogiškasis veiksnys, t. y. patys vaikai. Pamirštama, kad situaciją gali pataisyti ne nauja institucija, bet paprastas žmogiškas santykis. Atsigręžimas į vaiką, bandymas prakalbinti ir suprasti jo elgesio motyvus.

Su šia paprasta, bet, deja, pamirštama tiesa teko susidurti prieš pusantrų metų, kai Švietimo ir mokslo ministerija pasiūlė pabandyti ketverius metus daugiau nei 130 Lietuvos mokyklų įgyvendinamą kūrybiško mokymosi programą „Kūrybinės partnerystės“ (šiuo metu skleidžiančią kūrybiškumo idėjas ir principus asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vardu) pritaikyti vaikų socializacijos centruose.

Buvo pastebėta, kad labiausiai „Kūrybinių partnerysčių“ principai, metodika ir sukuriama kūrybos erdvė daro įtaką mokiniams, kurie sunkiai įsitraukia į mokymąsi. Būtent tokie vaikai sudaro didžiąją socializacijos centruose gyvenančiųjų dalį.

Taigi kūrybiško mokymosi programą, kurią ketverius metus sėkmingai taikėme Lietuvos mokyklose, adaptavome socializacijos centrams. Kartu su „Kūrybinėse partnerystėse“ dalyvavusiais įvairių sričių kūrėjais (režisieriais, rašytojais, aktoriais, žurnalistais, psichologais ir kt.) ieškojome tokio mokymosi proceso, kuris būtų aktualus vaikams – išgyvenantiems sudėtingus jausmus, sutrikusiems, nusivylusiems, nežinantiems dėl savo ateities, nepasitikintiems savimi.

Kaip atrodė darbas socializacjos centruose? Pirmiausia kūrėjai ieškojo žmogiško santykio su vaikais. Tai nebuvo sunku, nors iš pradžių jie ir neprisileido, atsakė agresyvesniu elgesiu ar necenzūriniu žodžiu. Bet net ir tokį elgesį kūrėjai priėmė kaip tam tikrą kalbėjimą, kurį vėliau kreipė susikalbėjimo link.

Būtent socialinėms, kūrybinėms kompetencijoms (bendravimui, bendradarbiavimui, gebėjimui komunikuoti, savęs pažinimui, vaizduotei, kritiniam mąstymui) centruose skiriama mažiausiai dėmesio.

Reikia pripažinti, kad ten dirbantys specialistai dažnai stengiasi daryti tai, ką gali, taip, kaip supranta, kaip mano esant teisinga. Tačiau trūksta bendros idėjos, kaip ir kokiais keliais prieiti prie vaiko, koks galėtų būti tas į augimą, geresnes ateities perspektyvas orientuotas jauno žmogaus kelias. Kai nėra bendros koncepcijos ir realių kokybiško darbo kriterijų, kai vaiko buvimo centre laiką apibrėžia teismo sprendimas, o ne pasirengimas sugrįžti į visuomenę, viešnagės tokioje institucijoje poveikis tampa labai kontraversišku klausimu.

Juk socializacijos procesui neužtenka pliusų ir minusų sistemos ar formaliai užpildytų dokumentų, kur prie vaiko pavardės gali rasti tik šablonines frazes: „nedrausmingas“, „sunkiai sekasi matematika“, „neklauso“, „atsikalbinėja“, „tyčiojasi iš kitų“. Būtinas asmeniškas santykis su vaikais, galimybė savo pavyzdžiu pademonstruoti pozityvius buvimo, bendravimo, kasdienių problemų sprendimo būdus. Į tokį santykį leistis mokytojams ir auklėtojams dažnai pritrūksta kompetencijų, suinteresuotumo, net drąsos. Todėl žmonių iš šalies indėlis tampa labai svarbus, kadangi jie ateina be išankstinių nuostatų apie vaikus ir be tikrų ar įsivaizduojamų institucinių suvaržymų.

Dirbdami socializacijos centruose kūrėjai norėjo išgirsti vaikų istorijas, lūkesčius, planus, svajones. Juk nėra taip, kad jie nesvajotų, neturėtų ateities tikslų. Paprasčiausiai jiems reikia priimančio, palaikančio, diskutuojančio, o ne tik mokančio ir auklėjančio balso. Neformalaus pokalbio, kaip žmogus su žmogumi.

Pavyzdžiui, su socializacijos centre gyvenančiomis mergaitėmis buvo kalbamasi, kuo jos norėtų tapti, stiprinama jų savivertė. Kūrėjai vyko į vietas, kuriose mergaitės norėtų dirbti – kirpyklas, slaugymo namus, kepyklas ir pan. Ten jos susipažino su darbo specifika, bendravo su specialistais, galėjo iš arti pamatyti, kaip vyksta darbas, kokių kompetencijų reikia. Jos buvo mokomos parašyti CV ir motyvacinį laišką. Mokomos žingsnių, kurie pravers ateityje, kada mergaitės paliks socializacijos centrus.

Kūrėjai skatino vaikus mąstyti savarankiškai. Užuot pritaikius jau žinomus sprendimus, patiems ieškoti atsakymų, išsivaduoti nuo suvaržymų ir vertinimų – „gerai atlikai užduotį“, „blogai atlikai“. Pavyzdžiui, viena kūrėja pamokoje vaikams pasiūlė išeiti į lauką ir piešti ten abstrakčius dalykus – sakykim, žodį „šalta“ ar „niekas“. Iš pradžių vaikai sutriko, nes pamoka vyko ne klasėje, o piešti reikėjo ne konkrečius objektus, o tai, ką jie patys įsivaizduoja. Dar netikėčiau jiems buvo, jog į klausimus „ar galima taip daryti“, būdavo atsakoma „kaip patinka, taip ir daryki“. Atrodytų, paprastas užsiėmimas, tačiau jo metu buvo skatinama vaikų pasirinkimo laisvė.

Kita kūrėja socializacijos centre gyvenančias merginas mokė įsitraukti į bendrą veiklą. Teorinę anglų kalbos pamoką ji pavertė praktiniu užsiėmimu. Visą klasės erdvę paruošė kaip traukinių stotį su informacijos centru, laukimo sale, bilietų kasa, peronais ir parduotuvėmis. Mergaitės mokėsi nusipirkti bilietą, išsikeisti pinigų, išsirinkti maršrutą. Viską darė anglų kalba. Vėliau vertino ne tik savo, bet ir kitų merginų anglų kalbos žinias, išsakė pastebėjimus, patarimus. Merginos džiaugėsi viena kitos pasiekimais, drąsa kalbėti.

Pasitikėjimas savo jėgomis bei savo savivertės stiprinimas vyko ir pasitelkus vaidinimus. Buvo sukurta teatro atmosfera, kur mergaitės turėjo pasakoti istorijas, nuosekliai sudėlioti pasakojimą ir jį suvaidinti, keistis vaidmenimis ir taip įsijausti į šalia esančio žmogaus patirtį. Buvo matyti, kad mergaitėms svarbu mokytis reflektuoti viena kitos darbus, nes taip auginama pagarba kitam žmogui, mokomasi išgirsti save, savo mintis.

Būdami arti vaikų, supratome, kiek daug stereotipų turi ir kokius baisius bei neteisingus štampus visuomenė uždeda šiems dviem žodžiams – „socializacijos centras“.

Suvokėme, kad po visais tais fasadiniais sluoksniais yra žmonės ir jų jausmai – dažnai labai dramatiški ir tragiški. Apie juos būtina kalbėti. Ir kalbėti ne sensacijų ir penktojo puslapio kalba, o kalba, kuri vestų į dialogą, supratimą ir bendrą augimą.

Milda Laužikaitė | delfi.lt
asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė