Visą gyvenimą turiu problemą – mamą

Iliustracija: mywordwizard.com

Gimiau netyčia ir tėvų vestuvės buvo iš reikalo. Jie išsiskyrė po ketverių metų. Nors mama yra pradinių klasių mokytoja ir moka bendrauti su vaikais, tačiau su manimi padarė labai daug grubių klaidų. Po tėvų skyrybų man buvo nuolatos kartojama „tėvelis mus paliko”, todėl pradėjau bijoti, kad ir mama mane paliks. Vos tik likdavau viena be jos (su kitų žmonių priežiūra) man prasidėdavo panika. O į tai aš gaudavau tik gero diržo. Man tai buvo labai skaudūs išgyvenimai ir kai dabar jai tai primenu, ji apsimeta, kad neprisimena ir iš viso to nebuvo.

2008 metų krizės laikotarpiu mirė tėtis, o mama nuolatos dirbo. Prasidėjo mano paauglystė ir išaugau iš savo baimės, bet prasidėjo nuolatiniai konfliktai su mama, kad tai aš nepakankamai gerai tvarkausi, nepakankamai gerai mokausi, kad dėl manęs mudviejų santykiai yra negražūs. Ieškojau realių konfliktų priežasčių ir sprendimų ir viską pateisindavau, kad aš esu paauglė ir iš to vėl išaugsiu. Pyktis mamai tik augo.

Vos sulaukus pilnametystės išsikrausčiau iš jos namų. Tačiau santykiai nepagerėjo. Kai prasidėjo mano santykiai su vaikinais ir kas nors nenusisekdavo, norėdavau pasiguosti, pasipasakoti mamai. Norėjau jos palaikymo, bet sulaukdavau „tu kalta, tu nemoki kurti santykių”, nors ji ir nežinodavo visos pilnos situacijos. Net ir dabar mama prisako man daug skaudžių dalykų apie mano išvaizdą, menkus sugebėjimus tam tikrose srityse. Taip atrodo, kad nori mane visiškai sumenkinti. Aš sureaguoju kaip degtukas, tačiau greitai atleidžiu ir pradeda kankinti kaltė, siekiu susitaikymo. Tačiau tada mama pradeda vaidinti auką ir sako, kokia aš nedėkinga.

Šiuo metu man 23 metai. Sukūriau santykius su nuostabiu vyru, kuris mane priima su visais mano netobulumais. Abu paprašėme mamos nesikišti į mūsų santykius. Tačiau ji to negirdi ir nuolatos komentuoja, kaltina mane, kad aš ne tik su ja, bet ir su juo nemoku bendrauti, kad jis mane paliks. Šiuo metu turime laikinai pagyventi kartu, tačiau savo namuose aš negaliu jaustis kaip namie, nes vėl yra mamos taisyklės ir ji nesupranta, kad yra tik viešnia.

Turiu daug nuoskaudų ir pykčio mamai, stengiuosi jai atleisti, bet ji vis įžiebia naują ugnį. Suprantu, kad ji tiesiog nemoka gyventi poroje, tiek su vyru, tiek su vaiku. Bandau jai paaiškinti, kad problema nėra tik manyje, kad ir jai reikia keistis, tačiau viskas apsukama, kad aš vaikas ir nieko negaliu jai prieštaraujančio pasakyti.

Aš labai nuo to pavargau. Seniai palaidojau viltį gražiai sutarti. Ir norėčiau Jūsų paparašyti, kad paaiškintumėte, kaip visiškai atsiriboti nuo mamos ir nesijausti dėl to kalta. Šie santykiai mane per daug skaudina.

Lauksiu Jūsų atsakymo!
Angelė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologas Dominykas Šimkus

Labas, dėkui už laišką. Tavo problema iš ties sudėtinga ir, matyti, labai skaudi. Santykiai mūsų gyvenime užima vieną iš svarbiausių vietų ir stiprios nuoskaudos tėvams gali turėti rimtų pasėkmių kuriant artimą ryšį su kitais gyvenimo bėgyje pažintais žmonėmis.

Visų pirma norėčiau atkreipti dėmesį jog jei neturėtum šios problemos (mamos) nebūtum gyva. Tai sakau ne kaip priekaištą, bet kaip kvietimą pamėginti pažvelgti į gyvenimo duotybes (tėvai tikrai tokie yra – jų nesirenkame) kitu kampu. Kartais per ne lyg atkaklus bandymas pakeisti savo gyvenimo aspektus, kurie nuo mūsų nepriklauso, atneša daugiau skausmo nei naudos. Pamėgink į savo mamą bent trumpam pažiūrėti kaip į savo gyvenimo sąlygą, būtinybę, o ne problemą, kurią kažkaip reikia išspręsti. Tavo mama buvo tokia, kokia buvo ir kitokia būti negalėjo. Galime graužtis, gailėti savęs, pykti ant gyvenimo, pavydėti kitiems, tačiau kai kurių faktų apie save nepakeisime. Iš dalies aš labai džiaugiuosi, kad tu turėjai tokią problemą (mamą) ir dabar turiu galimybę tau rašyti šį laišką. Tuo ką čia parašiau, visai nenoriu pasakyti, jog atmetu tavo skausmą ar būtinybę kažką keisti dabar. Apie tai – toliau.

Panašu, jog tavo mama laiko ir laikė savyje daug nepasitenkinimo, pykčio. Tikriausiai iš dalies jis skirtas ir tavo tėčiui, kuris jus paliko. Jai teko auginti tave vienai, tai – sunki užduotis. Matyt tavo mama negavo ar neprašė (iš kitų suaugusiųjų) pakankamai pagalbos, jautėsi vieniša. Pagalvok apie jos situaciją, jos vienišą gyvenimą su vaiku. Tai vėlgi siūlau ne dėl to, kad dar stipriau pradėtum galvot apie savo kaltę. Apie tai kalbu visiškai priešingu tikslu. Pamėgink į mamos gyvenimą pažvelgti objektyviai, iš šalies, suprasti, jog tam tikros aplinkybės įtakojo jos tokią savijautą ir elgesį su tavimi. Ir, svarbiausia, kad tu nebuvai už tokį jos elgesį ir savijautą atsakinga. Vaikas nesirenka ateiti į pasaulį ar ne, nesirenka tėvų. Tavo mama elgėsi su tavim taip, nes nebuvo laiminga, nes jai trūko kitų suaugusiųjų šilumos ir paramos. Tu negalėjai jai to suteikti. Tai per didelė našta, kurios tiesiog buvo neįmanoma tuo metu prisiimti.

Įsivaizduoju tavo paniką, patiriamą likus vienai po tokių mamos komentarų apie tėtį. Tai išties gali būti nepakeliama. Suprantu kokį siaubą reikėjo išgyventi. O mamos skiriamos bausmės už tavo siaubą – visiškai neadekvati reakcija. Laiške neišsiplėti už ką būtent tave bausdavo, bet skamba šiurpiai. Atliepiant į tavo dabartinius bandymus pasikalbėti su mama, norėčiau pridurti, jog dažnai labai sunku suvokti kito žmogaus patirtį, jausmus, ypač vaikų išgyvenamas emocijas tėvams. Todėl iš ties reikia įdėti daug pastangų norint perduoti savo patyrimus mamai. Beveik neišvengiamai tokios temos tėvams kelia kaltės jausmus, jie gali nematyt reikalo grįžti į praeitį ir ieškoti kaltų. Bet juk kartais norisi tiesiog pasikalbėti, pasidalinti savo prisiminimais ir skausmu. Tą žmonėms būna sunku suprasti ir priimti. Gali jai pamėginti išsakyti šį tikslą ir paaiškinti, jog nori pokalbio, o ne detektyvo ieškant nusikaltusių.

Mamos priekaištai, kad tu nepakankama, kaltinimas dėl pašlijusių santykių, replikos dėl išvaizdos – tai yra vienareikšmiškai blogai. Nepritariu tavo mamos elgesiui ir labai užjaučiu, kad reikėjo tą išgyventi. Įsivaizduoju, jog ši patirtis paliko gilių randų. Tavo užsiplieskimas, kylantis pyktis tokiose situacijose yra šimtu procentu suprantamas ir pateisinamas. Kad ir kaip gerbi ir myli savo mamą, privalai save apginti. Tu turi TEISĘ pykti. Ir nesi dėl savo pykčio kalta. Skaudu girdėti, jog negalėjai pasipasakoti mamai savo nenusisekusių santykių su vaikinais, jog negaudavai užuojautos, padrąsinimo. Tai labai svarbu. Atrodo, jog turi daug tvirtybės savyje, nenuleidai rankų, sukūrei santykius, kuriais džiaugiesi. Tai labai daug – turi už ką savimi didžiuotis.

Taip pat iš tavo pasakojimo atrodo, jog nenubrėži savo mamai aiškių ribų net priėmus ją gyventi į savo namus. Tą daryti būtina. Tu esi suaugusi moteris, nebe vaikas. Jei jinai to nesupranta ir su tavimi nesiskaito, turi visą teisę, mano galva, tokius santykius tiesiog apriboti. Apie tai ir yra tavo klausimas, kurį užduodi čia. Visų pirma ką gali padaryti – tai pradėti brėžti ribas ir leisti sau pykti ant mamos, parodyti savo nepasitenkinimą visiškai nenutraukiant santykių. Neskubėk šokti į kraštutinumus. Jei nubrėši jai aiškias taisykles (kiek ir kaip dažnai tu nori su ja bendrauti, ko tu netoleruosi (pvz. priekaištų tau), į kuriuos tavo gyvenimo aspektus jai nesikišti) po tam tikro laiko galite ir išsaugoti tam tikrus, apribotus, bet visgi gyvuojančius santykius. Tikriausiai šios mano parašytos sąlygos tavo mamą supykdys, gal ji ir vėl kaltins tave nedėkingumu, tačiau čia jau jos pasirinkimas ar jai svarbiau išlaikyti savo poziciją, ar išsaugoti bendravimą su tavimi. Visiškai atsikratyti kaltės yra sunku, tai priklauso nuo daugelio dalykų, nuo tolimesnių tavo mamos veiksmų jei nuspręsi su ja nebendrauti. Tikriausiai priėmus tokį sprendimą būtų verta pasikalbėti su specialistu, kuriam galėtum patikėti savo jausmus, išgyvenimus ir svarstymus. Pamąstyk apie tai, ką rašiau anksčiau – tu esi suaugusi ir nepriklausoma; turi teisę pykti ir brėžti ribas su tuo žmogumi, kuris tave skaudina (nesvarbu tai mama ar nepažįstamasis gatvėje); tavo mama turėjo savų problemų ir nuoskaudų gyvenime ir ant tavęs daug jų išliejo, tu už tai neatsakinga. Tikiuosi šie pamąstymai tau bent šiek tiek patarnaus.

Sėkmės ir kreipkis jei sunku,
Psichologas Dominykas Šimkus | psichologokonsultacijos.com