Vyras sako, kad nutrūko meilė ir reikia skirtis

Klausimas: Susituokę esame 23 metai. Visi mūsų pažįstami mus laikė pavyzdine šeima. Prieš porą metų išgyvenome tėvų netektį…

Gyvename užsienyje, todėl vyras grįžo pabūti su mirštančiu tėvu. Kada atvažiavau į laidotuves, pajutau keistą vyro šaltumą. Kaltinau skausmą dėl netekties. Deja, vyrui atsikūrė prisiminimai iš jaunystės, ir jis prisiminė pirmąją meilę. Po pusės metų sužinojau, kad susitikę buvo.

Vyras yra sąžiningas žmogus. Sakė, nutrauks skambučius, nebendraus dėl manęs. Tada jis susirgo ir teko važiuot į Lietuvą gydytis, ir vėl širdis jo buvo su ja. Vyrui buvo sunki liga – insultas, o ir širdis nesveika, bet yra darbingas. Jis negali jos pamiršti. Nors mes gyvename be pykčio, jis sako, kad nutrūko meilė ir reikia skirtis, nes negali negalvoti apie ją. Aš negaliu tuo patikėti, nes jaučiu, kad tikrai tebemyli. Nežinau, ar kovoti, nepaleisti ar atvirkščiai – paleisti? Gal tai amžius, kai vyrai nori išlikti jauni, o su žmona yra nebe taip aistringa? Jis pats dėl to labai išgyvena. Man irgi atrodo, gyvenimas slysta iš po kojų. Ačiū. Angelė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė-psichoterapeutė Ramune Pajuodytė:

Sveika, Angele. Ko gero, dabar jaučiatės labai sutrikusi, išsigandusi – tarsi susvyravo viso gyvenimo pagrindas, juk šitiek metų esate kartu ir, ko gero, tiek išgyventa, praeita, ir štai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, tas pats žmogus, su kuriuo, rodės, ir pasensite kartu, sako, jog „nutrūko meilė“…

Artimųjų netektys, savo ligos išgyvenimai yra ribiniai potyriai, kurie neretai atveria naujas plotmes, vertybes mumyse, primena apie mūsų pačių mirtį, laiko ribotumą, baigtinumą.

Kai priartėja mirtis, neretai keičiasi žmonių prioritetai, tampa nereikšmingi stabdžiai, visuomenės normos bei kiti saugikliai. Tuo pačiu gali atsirasti stiprus nerimas, kad taip ir liks neišgyventi gražūs dalykai, ilgimasi prarasto laiko ir norima jį susigrąžinti.

Jūsų vyro tėvo mirtis, jo paties liga galėjo labai aiškai vyrui priminti, kad jis taip pat mirtingas, o laikas negailestingai bėga. Juk jis prarado tėvą ir tuo pačiu – vaikystę, jaunystę: tam tikra prasme, mes mirštame kaip vaikai, kai laidojame savo tėvus ar gimdome savo vaikus.

Liga ir prarasta visavertė sveikata – dar akivaizdesnis mirties beldimas. Beje, išnykimo baimė dažnai eina greta su sustiprėjusiu erosu, nes aistra yra absoliuti mirties priešingybė. Ji tarsi neutralizuoja mirtį, ji paprastai išstumia ir mirties baimę. Juk ne kas kitas kaip orgazmas yra ta ekstatinė patirtis, kai mes ištirpstame kitame, ir nors trumpam išnyksta atskirtumo, vienatvės ir baimės šiame pasaulyje jausmas.

Galbūt Jūsų vyrui ir norisi dar kartą išgyventi meilę, aistrą. Meilė neretai žmonėms yra pats nuostabiausias ir brangiausias dalykas gyvenime, dėl kurio jie pasirengę daug ką paaukoti, pereiti, išgyventi.

Pirmoji meilė dažnai ir yra tas tyras, tikras jausmas, kurio negalime pamiršti visą likusį gyvenimą ir kurio neišsipildymo dažnai ilgimės. Neretai žmonės galvoja, jog patirta meilė suteiks gyvenimui prasmę, džiaugsmą, pilnatvę, užaugins sparnus ir… galbūt atitolins mirtį. Meilė mylimai moteriai ir buvimas kartu su ja gali atrodyti kaip labai rimta gyvenimo prasmė.

Žinoma, tai gali būti ir labai gilūs Jūsų vyro jausmai tai moteriai, ne tik iliuzija ar vaistas nuo skausmo, netekties, liūdesio, sielvarto ar mirties. Jeigu jie susitiko po tiek metų, ir ta meilės energija abipusiškai teka, tai gali būti labai rimta. Galbūt su ta moterimi jis gali pasišnekėti apie tai, apie ką su jumis negali. Ar tikrai buvote/esate emociškai/dvasiškai artimi? Ar galėdavote/galite atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis, dalintis savo jausmais, baimėmis, svajonėmis? O galbūt buvote pavyzdine šeima tik iš išorės?

Jei visgi jaučiate, kad tebesate mylima, galbūt vyro apsėdimas yra trumpalaikis dalykas, ir vyras netrukus grįš. Kita vertus, jei vyras sako, kad jo meilė nutrūko, ir jums reikia skirtis, o kaip rašėte pati, jis yra rimtas ir sąžiningas žmogus, galbūt taip ir yra. Iš jūsų laiško sprendžiant, jis neatrodo iš tų vyrų, kuris švaistosi žodžiais, o čia pat už kelių valandų jau kalba ką kita.

Aš, žinoma, nepasakysiu, ką Jums daryti, Angele. Šį atsakymą galite rasti tik atvirai ir nuoširdžiai žvelgdama į save ir savo santykius pati. Juk tai Jūsų gyvenimas, tik Jūs tą gyvenimą ir gyvensite. Galbūt vertėtų aiškiai išsidėlioti savo mintis, jausmus, poreikius, galbūt net užrašyti juos ant popieriaus: juk pati geriausiai pažįstate save, savo vyrą ir tik pati galite rasti sau teisingą atsakymą.

Jei tokios bendravimo su savimi patirties trūksta ir nepasitikite savo matymu, išmintimi ir intuicija, galbūt verta nueiti pasikonsultuoti su specialistu, kuris padėtų smulkiai išanalizuoti visą situaciją: Jūsų ir vyro elgesį, įvykusius faktus, jausmus ir iš psichologo gautumėte atspindį apie tai, kas vyksta, nes vien iš šio laiško labai mažai informacijos.

Bet kuriuo atveju, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Nepamirškite to ir eikite pirmyn! Sėkmės!

Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte | 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt