Žinojimo anatomija: Kaip atskirti tiesą nuo melo?

Netikros naujienos, abejotini ekspertai, meluojanti medija: dabar svarbiau nei bet kada gebėti patiems išsiaiškinti, kad yra tiesa. Tam pirmiausia atsikratyti savo šališkumo. Pasak Oksfordo žodyno, post-tiesa buvo 2016-ųjų metų žodis. Nemenka dalimi dėl aršių debatų apie JK išstojimo iš ES referendumą ir Donaldo Trumpo rinkimo JAV prezidentu, teiginių ir teiginių paneigimo apie netikras naujienas, abejotinus ekspertus ir meluojančią žiniasklaidą.

Prisiekusiems reliatyvistinės filosofijos šalininkams tai tėra audra stiklinėje – nėra tokio dalyko, kaip objektyvi tiesa, kuri egzistuotų už mūsų proto ribų. Nesąmonė, nukerta Peter van Inwagen iš Notre Dame universiteto Indianoje. Jei gydytojas sako, kad sergu vėžiu, paaiškina jis, „ar tai tiesa, priklauso nuo to, kas dedasi mano viduriuose, o ne nuo to, kas dedasi mano gydytojo galvoje“.

Priimkite tai ir užduotis bus – tiek post tiesos eroje, tiek ir prieš post tiesos eroje – užtikrinti, kad mūsų vidinis žinojimas kuo tiksliau atitinka išorinę tiesą. Tai nelengva, be visa kita dar ir dėl sudėtingos visuomenės sandaros, kur remiamės kitų žiniomis netgi to to nesuvokdami. Paklauskite kieno nors, ar jie žino, kaip veikia koks nors kasdienis objektas, tarkime, šratinukas ir jie dažniausiai sakys taip, kol paprašysite, kad jie paaiškintų. Pasirodo, mūsų užtikrintumas savo pačių žinojimu dažnai remiasi užtiktrntumu, kad žino kažkas kitas.

Dažniausia to pakanka; šratinukai egzistuoja ir veikia. „Kaip individai, žinome itin mažai,“ sako Steven Sloman iš Rodo saloje įsikūrusio Brown universiteto Providence, The Knowledge Illusion: Why we never think alone bendraautorius. „Bet dauguma puikiausiai su tuo apsieina ir kaip visuomenė, atliekame neįtikėtinus dalykus. Pasiuntėme žmonų į Mėnulį. Kaip tai įmanoma? Dėl kitų žmonių žinių.“

Tad, kiek turėtume pasitikėti žmonėmis, kurie turi žinias? „Nenorime, kad žmonės nekritiškai priimtų viską, ką teigia ekspertai,“ pažymi Timothy Williamson iš Oksfordo universiteto. Tam tikras skeptiškumas – sveikas.

„Jei esate skeptikas, sąmokslo teorijos jūsų neįtikins”

Bet jeigu pagal nutylėjimą imame nepasitikėti ekspertų žiniomis, reikalai pasunkėja. Filosofijoje, tikras skeptikas kvestionuoja viską, tad nebelieka nieko, iš ko būtų galima kurti žinias. Kaip visuomenė, tokioje situacijoje mes atsidurti nenorime – tuo pačiu nepaleisdami iš galvos fakto, kad ekspertinės nuomonės vertė ir patikimumas nėra konstanta (žr. „Pritinkantys melai“, žemiau). Turėtume įsisąmoninti, kad jeigu mums reikia ištraukti dantį, apsilankymas pas kažką, baigusį odontologijos studijas, garantuoja tik, kad prieš jus odontologas, nebūtinai geras geras odontologas, sako Catherine Elgin iš Harvardo universiteto.

Kaip nubrėžti tą plonytę liniją tarp sveiko skepsio ir destruktyvaus cinizmo? Pirmiausia, mąstykite kritiškai ir įvertinkite žinių šaltinių kredencialus, istoriją ir galimą neobjektyvumą. „Jei man kažkas tai sako, kokiais motyvais, be to, kad tai yra tiesa, gali kas nors vadovautis?“ sako van Inwagen. „Tokie yra praktiniai klausimai.“

Kelkite tokius pačius klausimus ir sau patiems. „Visada klauskite „Iš kur tai žinote?“, „Iš kur jie žino?“,“ pažymi Elgin. Įpraskite klausti savęs ar jūsų reakcija į naujas žinias remiasi kuo nors patikimu, ar kuo kitu, pavyzdžiui, tikėjimu tuo, kuo norite tikėti. „Pagalvokite apie ką nors tokio, kaip globalus atšilimas,“ sako Elgin. „Norint tai pakeisti, gali prisireikti daryti ne tai, ko norite, tad pasirenkate tuo netikėti ir nieko nepaaukojate.“

Ir galiausiai, venkite pagundos manyti, kad žinote tai, ko kitiems sužinoti tyčia neleista, ar kad esate kovotojas už tiesą, kai visi kiti aplink skleidžia melą. Žmonės, bendrai žiūrint, siaubingai prastai saugo paslaptis. „Jei esate skeptikas, sąmokslo teorijos jūsų neįtikins”, sako van Inwagen. Bet tie ekspertai ir turėtų taip sakyti, ar ne?

Pritinkantys melai

Norint pasiekti tiesą, kartais tenka meluoti – pavyzdžiui, kuriant mokslinius modelius, supaprastinančius dažnai labai sudėtingą pasaulį. Tarkime, idealių dujų dėsnis teigia, kad dujų tūris, slėgis ir temperatūra yra susiję dydžiai, bet jame daroma prielaida, kad atskiros dujų molekulės elgiasi kaip idealūs, elastiškai vienas nuo kito atšokantys rutuliukai.

Taip, žinoma, nėra. „Bet atsižvelgus į tikras tikrų dujų molekulių formas tam tikrame tūryje, nebūtų įmanoma paskaičiuoti, kas gi su tomis dujomis vyksta,“ sako Catherine Elgin, Harvardo universiteto filosofė.

Taigi, tokie pritinkantys melai padeda prisikasti prie gilesnės tiesos – jei tik nepamirštame, kur jie yra ir leidžiame jiems kuriamų struktūrų dalimi.

Pavyzdžiui, ekonomistai tradiciškai kurdavo stabilių rinkų modelius, tardami, kad pirkėjai ir pardavėjai turi visą informaciją ir jų pasirinkimai racionalūs – ir nuolat stebėdavosi kaip neracionalūs žmonių sprendimai sukurdavo modelių neatitinkančią ir sudėtingesnę realybę.

Tad, paprastinkite vardan mokslo – bet protingai. „Tikroji problema kyla ne dėl to darymo, o dėl to, kad nesuvokiame tau darantys,“ sako Elgin.

Tiffany O’Callaghan / newscientist.com

Parengė Technologijos.lt