Dažnai pagalvoju, kad aš kažkokia psichiškai nesveika0 (0)
Iliustracija: Mykhailo Dorokhov / flickr.com
Esu iš pasiturinčios šeimos. Man neseniai sukako šešiolika. Daug kas sako, kad aš labai jautri, bendraujanti, nuoširdi, nors aš pati savyje nematau jokių pliusų. Iš išorės mano gyvenimas atrodo tobulas – turiu nuostabią šeimą (tėtis, mama, sesuo, du broliai), su kuria santykiai, pasižiūrėjus iš šono, atrodo tobuli, giminę, kuri darniai ir taikiai sugyvena, draugus, vaikiną. Materialiai taip pat viską, ko gali prireikti šešiolikmetei, turiu. Bet visą mano gyvenimo vidų gadina tėvai ir aš pati.
Aš nepasitikiu savo tėvais. Priežastis, kodėl jais nepasitikiu, yra labai skaudi. Aš mamai parašiau laiškelį, kuriam papasakojau, kad mokykloje patiriu patyčias, kad galvojau apie savižudybę. Papasakojau, kaip jaučiuosi, kas neramina. Viso to pasekmės buvo tokios: mama man norėjo „duoti beržinės košės”, tėtis norėjo su manimi kalbėtis, tačiau aš jau nebe… Dingo visas pasitikėjimas jais. Tai įvyko prieš kokius trejus metus.
Visus tuos metus esu galvojus apie savižudybę. Tačiau šiais metais aš buvau ją ir suplanavus. Rankų pjaustymąsi, galima pavadinti, ėjimą link savižudybės. Šių metų pradžia man buvo sunkiausia. Nesutarimai su tėvais, pašaipos, galiausiai man brangios prosenelės mirtis. Kiekvieną nesutarimą su tėvais ar pašaipą pažymėdavau ant savo rankų, bet po kurio laiko nustojau tai daryti. Po prosenelės mirties, jau nustojau planavus savižudybę, tačiau galvoti – ne. Štai todėl ir teigiu, kad vidinį gyvenimą gadinu aš pati.
Esu šia tema kalbėjusi su drauge ir vaikinu. Jie man labai padėjo. Noriu paklausti Jūsų, kaip man pakeisti savo vidinį gyvenimą? Dažnai pagalvoju, kad aš kažkokia psichiškai nesveika. Būtent šis įsitikinimas mane paskatino į Jus kreiptis.
Teresė (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologas Arūnas Norkus
Labas, Terese. Visų pirma – didelis ačiū, kad mums parašei, kad ieškai pagalbos, kad pabandei pasidalinti savo skausmu. Nes savo jausmų išsakymas valo sielą ir teikia nusiraminimą.
Antra – Tu nesi psichiškai nesveika. Kitaip nebūtum parašiusi mums laiško – logiško ir protingo, ieškančio supratimo ir užuojautos.
Jautiesi nesuprasta tėvų, jautiesi įskaudinta, atstumta ir vieniša. Gyvendama didelėje, iš pažiūros darnioje šeimoje, esi priversta kęsti vienatvę, pati, be niekieno pagalbos kovoti su savo skausmingais išgyvenimais. Jie tokie stiprūs, kad kartais nebesinori gyventi. Ir kai jau nebegali kentėti – slopini vidinį skausmą išoriniu. Tiesiog – brūkšt per riešą; – ir šiek tiek palengvėja. Tikriausiai taip ir buvo, Terese?
Iš kur aš tai žinau? Iš kitų paauglių. Tokių pat nesuprastų, tokių pat vienišų, tokių pat nuvertinančių save… Taigi, tu nesi tokia viena. Ir lygiai taip pat, kaip kiti – tu gali išspręsti savo problemas ir pasijausti bent šiek tiek laimingesne. Nepaisant to, kad nematai savyje jokių pliusų.
Paauglystė yra labai sunkus laikotarpis. Daug suaugusių žmonių niekada nebenorėtų būti paaugliu. Juk taip sudėtinga, kai nuolatos kyla įvairių klausimų, į kuriuos esi priverstas ieškoti atsakymų. „Ar aš esu geras?” – kai kiti sako, kad ne. „Ar aš esu gražus?” – kai mokykloje aplinkiniai juokiasi iš tavo išvaizdos. „Ar pasaulyje egzistuoja tiesa ir teisybė?” – kai bendraamžiai tave apkalba. „Ar aš esu nuoširdus?” – kai sako, kad esu „pasikėlęs“. Ir dar daug daug kitų, nemažiau skaudžių klausimų, tarp kurių svarbiausias – „kodėl aš gyvenu?“
O gyvename mes tam, kad mylėtume ir būtume mylimi. Kad jaustume kitų bendrumą ir, kai reikia, – paramą. Tokią, kokios ieškojai, parašydama mamai laišką. Tokią, kokios netekai, kai mirė senelė. Tokią, kokios nepriėmei iš tėčio. Tokią, kokios ieškai pas draugę ir savo vaikiną. Rašai, kad vis dar galvoji apie savižudybę – reiškia, to bendrumo ir meilės dar neradai.
Gali būti, kad ir nerasi, nes nuolatinis graužimasis, kad tėvai tavęs nesupranta, nepasitikėjimas jais, žmonių atstūmimas neleidžia ir niekada neleis Tau jaustis laimingai. Būtent neigiamos mintys skatina negatyvius jausmus, o šie, savo ruožtu – mintis apie savižudybę. Gaunasi užburtas ratas. Tad ką daryti?
Laimė ateina tada, kai iš kitų ne tik imame, bet ir duodame. Kai parodome, kad jie mums yra svarbūs. Kai išsakome jiems savo jausmus ir išgyvenimus. Kai ne tik siekiame būti mylimi, bet ir mylime. Kai nelaikome užantyje pykčio – mėnesiais ir metais (rašai, kad nepasitiki tėvais jau trejus metus). Kai nustojame visą laiką savęs gailėtis, bet pasidaliname savo švelnumu su kitais.
Žymus poetas Horacijus Rutledžas rašė: „Jeigu į pasaulį žvelgiate siauriai, tai siauras jis ir atrodo! Tačiau jeigu žiūrite į jį atvirai, plačiai ir draugiškai, tai jame randate puikių žmonių!” Tikiuosi, kad tame plačiame ir draugiškame pasaulyje Tu atrasi ne tik tų, kurie galėtų mylėti Tave, bet ir tų, kuriuos myli Tu. Ir žinoma, atrasi jame Save. Dabar nusišypsok ir garsiai ištark: „Aš – graži, gera ir galiu būti laiminga. Gyvenu nuostabiame pasaulyje. Esu kupina gyvybės ir džiaugsmo ir juo pasidalinsiu su kitais“.
Psichologas Arūnas Norkus
Pagalba telefonu:
„Jaunimo linija“ – 8 800 28888
„Vaikų linija“ – 116 111
„Vilties linija“ – 116 123
„Pagalbos moterims linija“ – 8 800 66366