Mokslininkas ir žvejys0 (0)
Iliustracija: Foter.com
Vienas iškiliausių universiteto profesorių, visame pasaulyje žymus Nobelio premijos kandidatas vaikštinėjo jūros pakrante.
Po kažkurio laiko jis pastebėjo žvejį ir pasiprašė, kad paplukdytų jį savo valtele. Geras žmogus sutiko. Nutolus nuo kranto mokslininkas ėmė žmogelį klausinėti:
– Ar išmanai istorijos mokslą?
– Ne.
– Gaila, praradai ketvirtadalį savo gyvenimo. O gal ką nutuoki apie astronomiją?
– Ne.
– Tada būsi praradęs du kervirtadalius gyvenimo. Ar esi susipažinęs su filosofija?
– Ne.
– Apmaudu, nes netekai trijų ketvirtadalių gyvenimo.
Netikėtai pakilo vėjas, ėmė artintis galinga audra. Pašėlusios bangos blaškė laivelį jūros viduryje tarsi riešuto kevalą. Talžomas stiprių vėjo gūsių žvejys suriko mokslininkui:
– Ar mokate plaukti?
– Ne, – pasigirdo atsakymas.
– Gaila, tuomet netekote viso savo gyvenimo!..
Žmonės linkę manyti, kad geros yra tik madingos profesijos. Tačiau kiekvienas, kad ir visai paprastas, bet su meile ir meistriškumu atliekamas darbas gali būti gerokai naudingesnis, suteikti daugiau pasitenkinimo ir sėkmės, nei vidutiniškai atliekama, nuobodi, bet prestižinė veikla.
Mūsų visų bendra būtis, mes esame to paties laivo įgula ir kiekvienas atlikdamas savo vaidmenį, kad ir kukliausią, sykiu yra ir viso laivo sargas.
Pagal Bruno Ferrero „365 trumpi pasakojimai sielai”, Katalikų pasaulio leidiniai. Vilnius: 2011, 88-89 p.