Abu norim praleist likusį gyvenimą kartu, bet protas tam prieštarauja

Būti ar nebūti su žmogumi, su kuriuo pragyvenome dvidešimt metų?… Ramus, idiliškas šeimos gyvenimas tapo nuobodus, išblėso meilė, atšalome vienas kitam, bet yra pripratimas, susikurtas bendro gyvenimo patogumas… Ir niekas turbūt nebūtų pasikeitę, jei vieną dieną nebūtų atsiradęs vyras, kuriam buvau aš ir buvo man jis Pirmoji MEILĖ! Vienas kito nematėme 25 metus! Ir čia viskas apsivertė, sprogome abu nuo jausmų, emocijų, kraujas kaito nuo skambučių, po kurių dar šimtai žinučių su meilės žodžiais… Aš jaučiu, kad mano mąstymas jau užvaldytas jausmų, bet dar vis laikausi savo, kad reikia klausyti proto, bet kuo toliau, tuo daugiau jausmai ima viršų…

Čia viskas vyksta tik virtualiai, susitikti negalime, nes esame labai toli vienas nuo kito, o susitikti be galo trokštame abu… Beje, jis vienišas, o aš įsipareigojusi ir dabar pakliuvau į savo pačios meilės spąstus… Abu suprantame, kad blogai skirti šeimą, bet tuo pačiu abu norim praleist likusį gyvenimą vienas su kitu.

Klausiu, kaip elgtis, ar pasiduoti emocijoms, jausmams, ar likti su protu? Bet kaip gyventi, kankintis dėl meilės, kuri tikrai neišsitrins niekada, nes abu visus tuos metus galvojome apie vienas kitą ir visą laiką vienas kitam jautėme meilę … Ačiū.

Gitana (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Kristina Grigalavičienė

Miela Gitana, džiugu, jog daliniesi savo išgyvenimais. Išties, dvidešimt metų gana ilgas laiko tarpas, per jį porų santykiuose nutinka daugybė pasikeitimų. Žmonės dega aistra, vaidijasi, taikosi, “šlifuoja kampus”, dažnai neištvėrę skiriasi, kažkas vėl susieina, visa tai bendro santuokinio gyvenimo neišvengiamybė. Kažin ar egzistuoja santuokų, kuriose aistros verda lyg ka tik susipažinus, tačiau tikrai yra tokių, kuriose šilta ir jauku, tarsi kalėdiniame atviruke.

Tikriausia kyla klausimas, kodėl tokia nelygybė, vieni po dvidešimties bendro gyvenimo metų vos ne vos tegali pakęsti buvimą viename kambaryje, kiti savo ruožtu, žvelgia vienas į kitą su meile ir užbaiginėja sutuoktinio pradėtą sakinį. Juk ir tie ir tie gyvenimus susiejo savanoriškai, vedini šilčiausių jausmų ir susisaistydami pažadais amžinai mylėti. Atsakymas labai paprastas: kiek investuosi – tiek turėsi. Ir tą daryti turi abu. Kurstyti, auginti meilę, kurti gražius tarpusavio santykius, nuoširdžiai domėtis vienas kitu, būti dosniam dėmesiu, parama ir t.t. Sąrašas būtų begalinis.

Bet grįžkim prie tavo situacijos, rašai, jog “ramus idiliškas šeimos gyvenimas  tapo nuobodus”, noriu atkreipti tavo dėmesį į šitą sakinį. Viskam, kas su mumis vyksta, prasmę suteikiame mes patys. Vadindama savo šeimyninį gyvenimą nuobodžiu, tarsi nurodai, jog nuobodulys yra tavyje. Nuobodulys reiškia bodėjimąsi įgrisusiais dalykais, ką žmonės daro, kai juos apninka tokie jausmai? Ogi ieško kuo save sužadinti, kokiu būdu atgauti gyvenimo skonį.

Ieškojimas gali būti sąmoningas, taipogi gali būti pasąmoningas, dirgiklių ieškoma abiems atvejais, tačiau antruoju sau to neįvardijant. Ir štai dirgiklis – susižavėjimo objektas. Vyras, kurio nematei 25 metus. Asmuo, verčiantis smarkiai plakti širdį, pažadinęs tave iš nuobodulio ir žadantis svaiginančius nuotykius. Bijau, kad galimybė nusivilti yra labai didelė, puikiai žinai, jog aistros išblėsta ir prabėgus keletui metų, telieka prisiminimai apie svaiginančią aistrą.

Suprantu, jog esant įsimylėjimo būsenoje, sunku priiminėti blaivius sprendimus, tačiau bandyk įvertinti tai ką turi šiandien, nes kelio atgal gali nebelikti. Niekas negali patarti ką tau pasirinkti, tačiau galiu nuoširdžiai paskatinti tave pasikonsultuoti su psichologu prieš priimant lemtingą sprendimą, tegu nors tam, jog jis nebūtų skubotas ir neapmąstytas. Be abejonės būtų puiku apsilankyti kartu su vyru pas šeimos terapeutą, paieškoti abiems būdų kaip įveikti atšalimą.

Linkiu daug vidinės stiprybės.

Psichologė Kristina Grigalavičienė | patyrusios mamos tinklaraštis „Abejoks”
El.paštas : kristitau@gmail.com
Skype: kristitau
Londonas
Iliustracija: Adobe Sock