Kaip emocinis skausmas virsta varikliu asmeniniam tobulėjimui?
Praeitame straipsnyje pradėjau nagrinėti emocinio skausmo temą, akcentuodama jo neigiamą poveikį žmogaus fiziniam kūnui. Šiandien pabandysiu suteikti šiai temai visai kitą, teigiamą, atspalvį. Kaip ir gyvenime, nieko nėra vien juodo, visada yra ir kita medalio pusė.
Pradėkime nuo to, jog žmogaus smegenys sukurtos apsaugoti individą nuo diskomforto. Kai viskas gerai, galime mėnesiais nieko nedaryti ir stovėti vienoje vietoje. Komforto zona savotiškai įkalina ir priverčia žmogų gyventi jo nusistovėjusių galimybių ribose, nepaisant to, kad galbūt jis jau seniai jas yra išaugęs. Kad žmogus atsibustų iš sustingimo būsenos, dažnai reikia kažkokio stimulo – emocinio diskomforto.
Kalbant apie fizinį kūną, net menkiausias skausmas visada yra įspėjimas, jog kažkas organizme blogai. Jis priverčia žmogų sukrusti. Jis mums suteikia jėgų, net kai manome jų neturį. Juk negalime pastoviai kęsti skausmo ir nieko nedaryti. Tada ir suprantame, kad laikas kreiptis pagalbos. Tam, kad tik vėl pasijaustume gerai, išskėstomis rankomis priimame anksčiau gąsdinusius iššūkius, galime lengvai apvažiuoti gydytojus, klinikas, aukoti savo laiką, pinigus. Kaip matote, skausmas leidžia veikti. Fizinį skausmą dažnai lengva sutvarkyti vaistais ar suradus jo priežastį, ligą. O kaip su emociniu skausmu? Ką su juo mums daryti? Mūsų psichikoje užkoduoti keli būdai, kuriais mes atsikratome emociniu skausmu arba bandome gydytis jo sukeltas pažaidas.
Pirmas, gan dažnas visuomenėje, bet žalingas būdas, yra atsikratyti juo pasidalijant su kitais žmonėmis. Čia turiu omenyje, ne tą nekaltą išsiverkimą draugui ar draugei ant peties, o dažniausiai pasąmoningai kylantį norą skaudinti aplinkinius. O skausmas sukeltas kitam žmogui užveda ydingą ratą (lot. circulus vitiosus), kuris įtraukia vis daugiau asmenų ir dažnai niekas net nebando jo nutraukti, o greičiausiai net nesupranta į jį patekęs.
Medicina teigia: kol žmogus visavertiškai funkcionuoja visuomenėje, tol jo būklė nėra patologija. O kur ta riba? O kas jei visa aplinka tokia pat ir todėl nebeįmanoma atskirti patologinio elgesio nuo normalaus? Galimai todėl mūsų visuomenėje žmonės to net nesuprasdami kasdien dalijasi savo emociniu skausmu vieni su kitais taip paprastai, kaip pasisveikinimu iš ryto.
Ar pastebėjote, kiek daug aplink nelaimingų, piktų žmonių? Ar pastebėjote, kad atėjus į darbą su šypsena aplinkinių dažnai būsi pasitiktas su tokia mina, lyg tau pačiam būtų kažkas negerai? Žmonės iškart nori perkelti dalį savo skausmo ant laimingo žmogaus pečių, kad matoma kito laimė taip stipriai jų neliūdintų. Todėl mūsų užduotis nepasiduoti emocinio skausmo plitimui, perduoti nors dalelę savo vidinio džiaugsmo kenčiančiam žmogui tam, kad kai mums reikės emocinės pagalbos, mes jos gautume su kaupu atgal. Čia labai tinka energijos tvermės dėsnis – energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, ji tik keičia savo formą. Taip ir emocinis skausmas yra savotiška mūsų psichikos energijos rūšis. Jis gali virsti tiek pozityvia energija, tiek destrukcija keliančia žemės drebėjimo banga. Viskas priklauso nuo mūsų, kaip ir kur nukreipsime bei panaudosime šią energiją.
Kitas būdas paversti emocinį skausmą mums naudinga tobulėjimo priemone yra suvokti jį kaip ženklą, jog laikas išlipti iš komforto zonos ir pradėti judėti pirmyn link savo svajonių ir tikslų. Net atrodytų nepakeliamas skausmas ima mažėti supratus, jog gyvenime yra likę dar daug ko patirti, pasiekti. Šioje situacijoje nėra kito pasirinkimo, kaip tik atrasti prasmę gyvenimo beprasmybėje. Fake it, till you make it – labai tinkamas angliškas išsireiškimas. Turime pažadėti psichikai, jog netrukus grįšime į savo komforto zoną, tik suprantama, ji bus visai kitokia nei prieš tai.
Taip pat tuo metu privalome susikurti naujus tikslus, suprasti, kas daro mus pačius asmeniškai laimingais. Ne tėvus, ne partnerį, ne gimines, draugus ar plačiąją visuomenę, o mus pačius. Emocinis skausmas būtent gali padėti išsigryninti sau šiuos dalykus. Kaip jau minėjau anksčiau, emocinis ir fizinis skausmas veikia labai panašiai, tai reiškia žmogus tuo metu gauna pakankamai motyvacijos, gali panaudoti vidinių resursų energiją, kad galėtų siekti savirealizacijos, tobulėjimo.
Labai svarbu šioje vietoje nenueiti alternatyviu keliu link savidestrukcijos. Tai lengviausias pasirinkimas, nekainuojantis papildomos energijos, lipimo per save. Veikiant dideliam emociniam skausmui gali atrodyti viskas nebesvarbu, gali pasidaryti negaila nusispjauti ant visko, ką gyvenime esi pasiekęs, kiek toli nuėjęs, nes tikrai kiekvienas iš mūsų turime dėl ko džiaugtis, pagirti save, nors ir lygindamiesi su kitais jaučiamės maži ir nenusipelnę tos pagarbos. Pastebėję, jog skausmas ima naikinti mus ir mūsų fizinį kūną, privalome suklusti ir paklausti savęs, ką tai duos. Ar ne geriau beviltiškoje situacijoje atrasti viltį, naują prasmę gyventi, nei tiesiog pasiduoti ir žlugti…
Taip pat nepamirškime pasąmonės įtakos. Ji mus veda per gyvenimą ir padeda priimti tam tikrus, neįsisąmonintus, sprendimus, kurie galiausiai priveda prie dabartinės situacijos. Paklauskime savęs, ką mes paskutiniu metu darėme savo gyvenime, gal tie sprendimai, kuriuos mes priėmėme, aplinka, kurioje gyvenome, nebuvo mums palankūs. Gal tas patiriamas emocinis skausmas yra tik ledkalnio viršūnė? Gal mes jau seniai pribrendome keistis ir tobulėti, tačiau buvome įklimpę kasdienybėje ir nesugebėjome atrasti to stimulo verčiančio tobulėti. Tada mūsų pasąmonė atliko darbą už mus, o atsiradęs skausmas yra tik pasekmė.
Kita emocinio skausmo vertinga paskirtis galėtų būti įkvėpimas kūrybai. Prisiminkime visus didžiuosius menininkus. Jie savo gyvenimo šedevrus sukurdavo išgyvendami didžiausias emocines krizes, patekę į beviltiškas situacijas. Kančia yra tikras penas kūrybai. Ji suteikia savotiško grožio žmogaus egzistencijai ir perjungia žmogaus psichiką į kitą režimą, išlaisvina mintis, jausmus. Laimingi žmonės greitai tampa nuobodžiais: laimė ir komfortas juos užmigdo saldžiu miegu, atima norą kurti. Turbūt pastebėjote, kad skaudūs kūriniai žymiai labiau paveikia mus, nei laimingos istorijos. Būtent skausmas yra tas dalykas, kuris labiausiai vienija. Jis yra visų žmonių bendras vardiklis. Laimės mes dažnai kitiems pavydime, o skausmu galime visi kartu dalintis ir jį suprasti.
Taigi, emocinis skausmas, kaip ir fizinis, yra signalas, kad turime kažką keisti savo gyvenime – išaugome iš seno kiauto ir esame pasirengę naujiems iššūkiams bei pasiekimams.
Parengė Gabrielė Gogelytė | Instagrame: prouzmerktasakis
Šeimos medicinos gydytoja – rezidentė
Iliustracija: Amin Moshrefi / Unsplash