Dvasingumas pischoterapijoje- nesuprastas, bet būtinas

Visą laiką galvodavau – na ir kaip mes tuos žmones gydom? Keisčiausia, kad jie išgyja. Kai po terapijos paklausi, kas būtent padėjo, neretai klientų paaiškinimai būna keisti, jiems patiems tesuprantami. O kartais su klientais ima nesisekti, nors viską stengiesi atlikti teisingai. Neveikia psichologiniai dėsniai, bet veikia kažkokie kiti. Aš nežinau tų dėsnių ir, matyt, niekada nesužinosiu, bet dalis iš jų tikrai susiję su dvasiniu lygmeniu, kurio vengia daugelis psichologų ir daktarų. Pavyzdžiui, sutinki du psichoterapeutus: vienas tarsi švyti, o kitas apsiblausęs. Psichologine prasme abu kompetentingi ir sveiki. Tačiau aišku, pas kurį sveiks ligoniai.

Kažkada suvokiau: jeigu į ką nors verta nuolat gilintis, tai į dvasingumą. Tik ne skambiai, o labai paprastai – tirti, kaip jis pasireiškia kiekvienoje gyvenimo smulkmenoje. Sėdžiu štai kabinete prieš ateinant klientui ir mąstau: ką man reiškia tokie artimi ryšiai su šitokia daugybe žmonių? Daugelis problemų kartojasi. Žmonės nenori, nemoka, negali keistis. Ar man jų dar vis nuoširdžiai gaila? Ar nepradėjau atsiriboti ir dirbti tik galva? Ar čia dar lieka vietos kokiam nors švytėjimui ir paslapčiai? Klientas prieš eidamas irgi svarsto: „Ar įvyks tikras susitikimas?“

Įsivaizduokime, kad turime stebuklingą termometrą dvasingumo lygiui matuoti – lygiui, kuriuo žmogus peržengia savo ribas per heroizmą, altruizmą, santykį su realybės, nepriklausančios mūsų pasauliui, apraiškomis. Kaip atrodytų gydymas be dvasios? Formalus, tolimas, gal net nuvertinantis santykis; gydymas kaip techninė paslauga, kai klientas – tik paslaugos gavėjas. Taip būna – įsitikinau savo kailiu – ir brangios komercinės psichoterapijos kabinete, ir skurdžiose, pacientų perpildytose valdiškose įstaigose, o, tarkim, kirpykloje netikėtai imi ir randi daugiau artimo meilės.

Šių metų rudenį dideliam psichoterapeutų būriui surengiau diskusiją apie dvasinius dalykus. Kada dirbdami patiriame tą ypatingą dvasingumo pojūtį? Buvo įdomių minčių: kai pats terapeutas patiria kančių ir išbandymų savo gyvenime, jis daug labiau atsiveria klientams, arba atvirkščiai – labai gerai sekasi dirbti, kai terapeutas pats esti laimingas ir jam iš tikro norisi daryti gera. Dvasingumo pojūtis susijęs ir su klientu. Jis atsiranda, kai klientas kreipiasi labai pasitikėdamas ir nuoširdžiai. Kai žmogus yra kraštutinėje situacijoje – pavyzdžiui, arti mirties. Kai klientas kažkuo labai artimas terapeutui arba į jį panašus. Tai tik dalis gausybės išsakytų minčių. Ne visada tą švytėjimą jaučiame taip aiškiai, oi, ne visada.

Psichoterapijoje dvasingumą reikia pademonstruoti kas dieną, aiškiai ir tuoj pat. Trečiame psichologijos studijų kurse studentas sužino, kad psichologas turi „besąlygiškai priimti“ klientą. Ragindamas viską sakyti, psichologas pasižada stengtis suprasti, o ne smerkti – jei atsiribosi ar nuvertinsi, kokia ten ir pagalba. Net mokslas įrodė, kad labiau gydo ne logiški paaiškinimai, o naujas gerų santykių patyrimas. Ir studentas suvokia, kad jis turės būti geras isterikui, kuris keikia kitus; mazochistui, kuris sveikimo tikslu nė piršto nepajudins; psichopatui ir t. t. Kaip įmanoma tyliai viduje jų nepasmerkti? Klientai labai gerai jaučia tokią nuostatą. Gal reikia tapti beveik šventuoju? Taip ir ne. Tam tikri dėsniai, taisyklės, išmanymas gelbsti psichologą nuo nepakeliamo uždavinio; šie būdai gali gelbėti ir bet kurį kitą žmogų.

Klientas priėjo liepto galą, nebegalvoja, kad viską žino, apsisprendė vėl tapti mokiniu (jei liepto galo dar nepriėjo, tada šis dėsnis neveikia). Jis kreipiasi kaip vaikas į mamą. Labai labai nuoširdžiai. Ir jei stebuklas įvyko – klientas patikėjo konkrečiu terapeutu, tada jis pajunta, kad jį saugo didesnė jėga, kad jis jau gali išsikapstyti. Tai primena vargdienių palaiminimą: „Palaiminti vargšai, nes jų bus dangaus karalystė“. Ta jėga persmelkia ir terapeutą: „Klientas man tarsi šventas žmogus ir aš jam geresnė negu draugams. Juk jis padėjo į šalį puikybę, kažkokios psichologės prašo pagalbos ir dar įdėmiai klausosi, ką sakysiu! Turiu juo rūpintis, o jei ir kritikuosiu, tai tik labai palaikydama, su šiluma.“

Svarbu pajausti, koks būna klientas, kai atsiskleidžia iš geriausios pusės. Kai žmogus išgyvena krizę, to nesimato, nors tu ką! Gerai, kad tą jausmą galima ištreniruoti – klausinėti, užsikabinti už menkiausių dalykų. Juk psichoterapijoje turime būti pasiruošę kančiai. Nors abiem tą sunku ištverti, vis tiek klientas raginamas pasinerti į save, „nužengti į pragarą“ pas šmėklas ir išeiti iš ten, gimti iš naujo. Psichoterapija primena virsmo ritualą, kai įvyksta antrasis gimimas – dvasinis, sąmoningas. Būtų puiku, jei terapeutas imtų ir nuoširdžiai pasimelstų už klientą!

Dvasingumą kuria bendravimo ribos ir taisyklės, kurių laikomasi gerose šeimose ir kurios būtinos abipusiam saugumo jausmui atsirasti. Ne tik terapeutas laikosi taisyklių. Klientas irgi bematant gauna reikalavimų, jis spardosi, šnypščia, jaučiasi prispaustas. Dėl to šalia jo įmanoma gerai jaustis: „Klientai geresni nei pažįstami. Taisyklės neleidžia jiems siautėti. Susitikimas trunka vieną valandą, įvyksta kartą per savaitę. Jeigu žinotum, kad tiek tereikia, ar negalėtum bendrauti ir su pačiu baisiausiu žmogumi? O kiek dar kitų taisyklių – klientas turi atsakyti į klausimus, įsiklausyti į tai, kas jam sakoma, ir t. t. – kad taip ir kitur gyvenime būtų!“

O kaipgi su tuo besąlygišku priėmimu, apie kurį sužinome trečiame kurse? Labiausiai padėti galime, jei atsiveriame, leidžiame save sujaudinti, jei elgiamės elegantiškai ir švelniai. Bet atsitinka, kad klientų problemos pažadina ne pačius geriausius jausmus. Ačiū Dievui, savo išgyvenimus įprasta suvokti, išlieti ir įvardinti su kitu psichologu per supervizijas – kuo dažniau, tuo geriau. Kuo aiškiau suvoki, kokią velniavą daro klientas, tuo lengviau į ją neįklimpti ir jo nepasmerkti. Įsisąmoninimas, anot budistų, labai gelbsti nuo kančių, o psichologai nieko kito ir neveikia, kaip tik įsisąmonina ir įsisąmonina. Aritmetika paprasta: kiek laiko skyrei įsisąmoninimui, tiek sumažėjo negerų emocijų. Reikia tik gerai padirbėti ir stebuklai ima vykti. Būtų puiku, jei tai darytų visi.

Psichologijos studentas išgirsta ir tai, kad konsultavimo metu jo dėmesys turi būti „laisvai plaukiojantis“. Klientas irgi turi susitelkti į neaiškius išgyvenimus, duoti jiems galimybę atsiskleisti. Ar čia tik ne kas kita kaip meditacinė būsena, kurioje ne tik labai sustiprėja kūrybiškumas, bet ir atsiveria nematomi dvasiniai šaltiniai? „Klientai užburia. Jie šneka, aš matau vaizdinius, patenku į jų pasaulį, tarsi kiauras dienas žiūrėčiau filmus. Mes vaikštom po vidinius kambarius, atsekam jų planą, piešiame žemėlapius. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau, dar nepasitaikė, kad būtų neįdomu“. Domėtis žmonėmis, įsijausti vienam į kitą… gal tai gali ne visi? O ar bando? Ar nerimas leidžia mums klausytis?

Psichologas turi būti sveikas, geras ir išmintingas žmogus. Tikėjimas ir prasmė persiduoda kaip žinios ir įsitikinimai, o jei nepersiduoda, vadinasi, tos žinios netikros, nestiprios (A. Alekseičikas). Bet dabar būti idealistu nemadinga. Jei gyvenimas nepateikia išbandymų, reikia tempti save už pakarpos: vis pabūti kliento vietoje pačiam, užsiimti išvalančiais ir mobilizuojančiais dalykais – meditacija, sportu, kūryba. Utopinė mintis: būtų gerai, jei psichologas privalėtų nuolat save dvasiškai tobulinti ir būtų prižiūrimas mokytojo, kaip yra dvasinėse bendruomenėse:

„Kai psichoterapeutas ima jausti neišmatuojamą kito žmogaus problemų įvairovę, jis pradeda atsipalaiduoti ir dirbti su žmonėmis tokiais, kokie jie yra, nejausdamas noro juos perdaryti. Iš to atsiranda gyvas užuojautos ir supratimo jausmas. Per dvasines praktikas jis gali aptikti, kad jo kelias ne taip smarkiai skiriasi nuo paciento sveikimo kelio“ (Edvard Podvoll).

[Pirmą kart skelbtas bernardinai.lt portale]

Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė
psichologas.info
Foto: © David Harrigan/ableimages/Corbis