Judesys padeda išreikšti tai, ką jaučiame
0 (0)

Kokią vietą jūsų kasdienybėje užima judėjimas? Ar jums pakanka motyvacijos aktyvioms, kūną ir sielą sveikatinančioms, veikloms? Daugybę kartų esame girdėję, kad judėjimas – tai gyvenimas, tačiau ką norima tuo pasakyti?

„Judesio terapija – būdas išreikšti užgniaužtas emocijas, kurios lemia įvairias ligas ir ribotumus sukeliančių blokų, įtampų kūne formavimąsi. Ši psichoterapijos rūšis padeda pažinti, patirti, išreikšti ir priimti save tokį, koks esi, ir kaip judi. Taip pat judesio terapija leidžia pasiekti visapusišką dermę: savyje ir santykiuose su kitais“, – teigia psichologė, psichoterapeutė ir kūno judesio terapeutė Daiva TALIJŪNIENĖ.

Su ja kalbėjome apie judėjimo reikšmę žmogaus gyvenime, judėjimo trūkumo nulemtas problemas, judėjimo būdus, blokų susiformavimo priežastis ir pasekmes bei judesio terapijos naudą ir galimybes.

Kuo žmogui svarbus judėjimas?

– Judėjimas yra gyvybė. Kuo daugiau žmogus juda, tuo jis energingesnis, nes tik judantys raumenys gamina energiją, naudojamą kasdien. Juk jeigu žmogus savaitę serga ir guli lovoje, energijos iš jos išlipti nedaug. Po ligos, ilgai nejudėjus, kūnas tampa sunkus, suglebęs, silpnas ir nepaslankus. Judėjimas nepaprastai svarbus kiekvienam žmogui. Mumyse kiekvieną akimirką juda daugybė dalykų: ląstelės, organai, kraujas… Žmogaus organizmas veikia judėdamas skirtingais ritmais. Judėjimas mūsų viduje nesustoja netgi tada, kai miegame.

Kaip Jūs susidomėjote judesio praktikomis?

– Iš prigimties esu aktyvi, įvairiapusišką judėjimą mėgstanti asmenybė,tad sėslus, ramus gyvenimas man nėra artimas. Judėjimą kaip visapusišką praktiką atradau ieškodama savipažinos, saviraiškos ir integracijos darbe būdų. Pirmiausia susidomėjau šokio judesio terapija, vėliau – kūno ir integruota judesio terapija bei bodinamika (Bodynamic), nagrinėjančia žmogaus vystymosi raidą nuo gyvybės užsimezgimo motinos įsčiose – nuo akimirkos, kai žmogus pradeda savo gyvenimo ir judėjimo istoriją. Kūne saugoma viso gyvenimo patirtis, todėl man labai įdomu dirbti su žmogumi, pasitelkiant judesį, prisilietimus, skatinančius prisiminimų, kurie kitaip tikriausiai nebūtų prisiminti, atgijimą. Užmaršumas dažnai saugo žmogų nuo nemalonių išgyvenimų ir kitų mąstymo bei psichologinių sunkumų, kadangi nuolat prisiminti viską, kas buvo, labai sudėtinga, o kartais – ir labai skausminga. Tačiau, jeigu užmiršome ką nors svarbaus, ką nors, kas gali mums padėti savirealizacijoje ar santykiuose su kitais, galime tai prisiminti judesio pagalba – judant visiškai laisvai arba atliekant tam tikrus pratimus, kurie skatina kūną išreikšti žmogaus psichologinę patirtį.

Koks judėjimas naudingiausias, sveikiausias? Kaip suprasti, ar pasirinktas tinkamas judėjimo būdas?

– Kiekvieną žmogų matau kaip unikalų kūrinį, pasižymintį unikalia istorija ir gyvenimo patirtimi. todėl negaliu visiems rekomenduoti vieno judėjimo būdo. Svarbu, kad kiekvienas ieškotų sau tinkamos praktikos, jos tempo, ritmo – to, kas jam labiausiai tinka. Vieni yra greitesni, staigesni, kiti – lėtesni, ramesni. Jeigu ramios prigimties žmogui taikysime judėjimo būdą, kuris tinka greitam ir aktyviam, tikėtina, kad susidursime su žmogaus pasipriešinimu. Judėjimo ritme taip pat svarbi aktyvumo ir pasyvumo pusiausvyra. Jeigu žmogus aktyvus, jeigu jis nuolat siekia kokio nors tikslo ir sutelkia į jį visą dėmesį bei pastangas ir kartu pamiršta arba ignoruoja savo kūno poreikius – mitybą, poilsį, miegą, atsipalaidavimą, nusiraminimą, atsitraukimą nuo kasdienės rutinos, – jo organizmo ištekliai ilgainiui išsenka. Jie nėra beribiai, svarbu to nepamiršti.

Ryšį su savo kūnu puoselėjantis žmogus gali jausti, ar tam tikras judėjimo būdas bei judesio ir pasyvios būsenos santykis jam tinka. Tačiau dažnai pastebiu, kad šiuolaikinis žmogus nejaučia tvirto ryšio su savo kūnu. Kartais žmonės kūną netgi laiko beverčiu. Jie vertina nekilnojamąjį turtą, automobilius, darbą, kompiuterį, o savo organizmo svarbą pamiršta. Vis dėlto, kūnas – vieninteliai žmogaus namai. Namą, butą ar automobilį galima parduoti, iškeisti, šie aspektai gali keistis, jie nėra nekintantys, o kūnas visam gyvenimui mums duotas tik vienas. Kartais jis bando mus įspėti sirgdamas, skaudėdamas, negaluodamas… Kūnas tarsi šaukia mums: „Ei, išgirsk mane, atkreipk į mane dėmesį, aš esu!“ Jis stengiasi mus informuoti apie save ir jame vykstančius pokyčius įvairiausiais būdais. Jeigu žmogus nekreipia dėmesio į kūno įvairių simptomų pavidalu siunčiamus signalus, jis gali patirti traumų, išgyventi nelaimingą atsitikimą, pavyzdžiui, nugriūti ir susilaužyti koją.

Daugybė žmonių ignoruoja kūną, vadovaudamiesi visuomenėje gyvuojančiais standartais, jos nustatomu ritmu, kuris dažnai beprotiškas ir labai kenksmingas. Tačiau dauguma bijo atsilikti, bijo būti nesuprastais arba išsiskirti iš kitų. Pavyzdžiui, kaip šiuolaikinis žmogus valgo? Prie įjungto televizoriaus ar radijo, skaitydamas laikraštį, nenuleisdamas akių nuo telefono ekrano…

Vienu metu naudodamiesi tokia daugybe informacijos šaltinių, eikvojame nepaprastai daug energijos. Dėl to kenčia mūsų psichika – gali sutrikti miegas, išsivystyti sudėtingesnės psichosomatinės ligos, atsirasti įtampa, spazmai tam tikrose kūno vietose, raumenyse, kurie ilgainiui gali virsti skausmu, lemti judėjimo problemas. Gydytojai dažnai neranda fiziologinės tokių problemų priežasties, o žmogus vis tiek jaučiasi blogai. Todėl patariu atliekant vieną darbą dėmesį sutelkti tik į jį. Jeigu valgome, tiesiog valgykime, jeigu geriame – gerkime, mėgaukimės procesu, tuo, ką darome, ką išgyvename esamą akimirką. Tai nepaprastai svarbu. Taip mes prisipildome dažnai greitai išeikvojamų fizinių, emocinių ir dvasinių išteklių.

Kokiomis dar su judėjimu (arba jo trūkumu) susijusiomis problemomis dažniausiai skundžiasi šiuolaikiniai žmonės?

– Nors dažnai žmonės linkę tingėti, šiuo metu stebiu labai džiuginančią tendenciją – aktyvus gyvenimo būdas tampa vis populiaresnis. Dabar veikia daugybė sporto klubų, o bėgimo maratonai, įvairūs šokiai (taip pat ir terapiniai) bei kitos aktyvumo rūšys netgi tapo madingų žmonių kasdienybės dalimi. Vis daugiau žmonių supranta, kad dirbdami fiziškai pasyvų sėdimą darbą, jie, norėdami būti sveikais, laisvu laiku turėtų daugiau judėti. Kai judame, aktyvėja kraujotaka, sveikatinama širdis, giliai kvėpuojama… Kvėpavimas labai svarbus žmogaus psichologinei sveikatai. Pastebėjau, kad daugumos žmonių kvėpavimas yra paviršutiniškas, žmogus įkvepia, tačiau jo iškvėpimo akimirkos kartais gali nepastebėti. Lėtas iškvėpimas labai svarbus mūsų nervų sistemos funkcionavimo pusiausvyrai palaikyti.

Įdomu tai, kad netgi aktyviai judančio žmogaus kvėpavimas gali būti labai paviršutiniškas, neramus, negilus – tai susiję su jo psichologine būsena bei dažniausiai atskleidžia žmogaus išgyvenamą baimę, nerimą arba ilgalaikį stresą. Šiuolaikinis žmogaus gyvenimo ritmas yra labai intensyvus. Nuolat išgyvename ir turime prisitaikyti prie įvairiausių technologinių ir kitokios rūšies pokyčių, naujų reikalavimų ir situacijų… Psichika gali spėti greičiau prisitaikyti prie šių greitų pokyčių, tačiau kūnas ne visada sugeba tai padaryti. Dėl ilgalaikio streso pasireiškia įvairiausi sutrikusios sveikatos simptomai: galvos skausmas, nemiga, įtampa krūtinės, gerklės arba pečių srityse.

Kokie yra pagrindiniai judesio terapijos principai ir nauda (fizinė ir psichologinė)? Kaip vyksta judesio terapija, ir kam ją rekomenduojate?

– Dažnai žmonėms sudėtinga žodžiais apibūdinti būseną, kurią jie išgyvena. Tada kviečiu juos šią būseną išreikšti judesiu, pajudėti iš šios nemalonios būsenos. Taikant vieną iš psichoterapijos rūšių – judesio terapiją, jokios judesio taisyklės, jokie šablonai neegzistuoja arba naudojami specialūs pratimai, padedantys pašalinti esamą judesio ar raumens darbo disfunkciją ir skatinantys normalios funkcijos kūrimą. Vis dėlto, dažnai kviečiu savo klientus pamiršti visus žinomus šokio ar mankštos judesius ir negirdėti proto balso, tiesiog pasiduodant kūno impulsui. Tada kūnas atsiskleidžia ir gali mums papasakoti tai, ko nesuvokėme protu. Galime daug kalbėti, tačiau tai nebūtinai bus tiesa. Kūnas, jo judesiai atspindi tikrąją žmogaus būseną. Nebūtina imtis judesio terapijos, kad būtų galima kažką pasakyti apie žmogų, žvelgiant į jo judesius. Labai dažnai mūsų kūnas parodo, kad tai, ką sakome, yra netiesa. Galime sakyti, kad gyvename puikiai, sėdėdami susikūprinę, susiėmę rankomis už galvos ar atsirėmę skruostu į ranką – tai padės suprasti, kad iš tikrųjų gyvename visai ne puikiai. Pavyzdžiui, vyras gali sakyti, kad labai myli savo žmoną, tuo pat metu kumščiu trenkdamas sau į ranką. Galbūt šis vyras ir myli savo žmoną, tačiau jis taip pat jaučia jai pyktį. Žmogaus viduje slypi daug neįsisąmonintų dalykų.

Judesio terapijos metu tampame sąmoningesni ir geriau suprantame, kas su mumis vyksta. Kai judame vienu ar kitu būdu, tai kai ką apie mus sako. Terapeutui atspindint žmogaus judesius, jis pradeda kitaip save matyti, geriau suprasti. Judesio terapija jungia kognityvines, fizines, dvasines, emocines ir socialines funkcijas. Šioje terapijoje visi penki lygmenys gali būti vystomi vienu metu arba bandoma suprasti, kuris iš lygmenų yra mažiau išreikštas.

Kūno judesio terapijoje taikoma technika priklauso nuo to, kokia problema žmogus skundžiasi ir ko siekia. Kai kurie nori save pažinti, kiti siekia pažinti save bendraudami su kitu žmogumi, dar kiti nori save išreikšti, o kai kurie kreipiasi dėl tam tikros įtampos ar psichologinių problemų. Judesio terapija gali būti taikoma individualiai arba grupėje. Taikant šią terapiją vadovaujamasi ne tik mąstymu. Mintis yra susiejama su išgyvenimu kūne, o tai – labai veiksminga, kadangi padeda išsilaisvinti, paleisti tai,kas nereikalinga ir sukelia kančių. Kai tai įvyksta, energija ir vėl pradeda harmoningai cirkuliuoti.

Papasakokite, dėl kokių priežasčių ir kokiu būdu žmogaus kūne atsiranda įvairūs blokai, įtampos?

– Kiekvienam žmogui nepaprastai svarbu išreikšti išgyvenamus jausmus ir būsenas. Jeigu jis neturi kam išsipasakoti, jeigu bijo kalbėti apie savo jausmus, žmogus užgniaužia juos savyje – tai lemia blokų formavimąsi. Neišreikšti jausmai lieka mūsų kūne. Kiekvienas jausmas yra energija. Jeigu jis blokuojamas, neišreiškiamas, energija grįžta atgal į mus, ten, kur jai buvo suteiktas impulsas. Grįžusi energija virsta įtampa. Tai būdinga įvairiausioms emocijoms – toms, kurias dauguma vadina teigiamomis, ir toms, kurios įvardinamos kaip neigiamos.

Aš emocijų, apskritai, neskirstau į geras ir blogas. Emocija – žmogaus reakcija į tai, kas vyksta aplinkoje. Netgi neišreikštas džiaugsmas gali lemti blokų kūne atsiradimą. Jeigu jaučiame impulsą džiaugtis, bet dėl tam tikrų priežasčių, įsitikinimų kuriuos dažniausiai suformuoja visuomenė ar jie kyla šeimoje, kurioje žmogus gimė ir augo, neleidžiame sau džiaugtis, ši energija grįžta atgal į mus ir virsta įtampa. Kai žmogus pyksta, jis natūraliai jaučia agresiją ir impulsą ją išreikšti kažkokiu judesiu. Nė vienas žmogus negyvena be baimės, pykčio, liūdesio ar džiaugsmo ir daugybės kitų emocijų. Kur šių emocijų vieta, jeigu mums draudžiama jas išreikšti? Tai – mūsų išgyvenimo emocijos, lydinčios žmogų nuo pat jo atsiradimo žemėje. Jeigu jų nebūtų, žmogus neišgyventų. Todėl ir negaliu vienų emocijų vadinti neigiamomis, o kitų – teigiamomis. Egzistuoja tik negebėjimas su jomis tvarkytis.

Taigi, blokai, įtampa žmogaus kūne atsiranda dėl to, kad jis neišreiškia emocijų, o jis jų neišreiškia todėl, kad kažkas jų nepriima. Negebėjimas išreikšti to, ką jauti, formuojasi dar vaikystėje, dažniausiai iki ketverių šešerių metų. Pavyzdžiui, dažnai tėvai neleidžia vaikui pykti, moko jį neišreikšti savo pykčio, sakydami, kad pikti vaikai blogi, kad jų niekas nemyli, arba gąsdindami, kad piktos blogos mergaitės nesusiranda vyrų.

Emocionalus, judrus, gyvybingas vaikas nepatogus tėvams. Jie, pavargę darbe, namie nori ilsėtis ir todėl jiems sunku bendrauti su jų dėmesio reikalaujančiu vaiku. Lengviausia išeitis – uždrausti jam judėti, pavyzdžiui, pasodinant ant kėdės ir liepiant ramiai sėdėti apie valandą, manant, kad taip jis turėtų nurimti. Tuo metu vaiko viduje gali kilti begalė judesį skatinančių impulsų. Vaikas, kurį bandoma sutramdyti, pyksta, protestuoja prieš tokį, jo manymu, neteisingą tėvų sprendimą. Pamatę jo pyktį, tėvai dar labiau susierzina ir sako jam, kad piktų vaikų niekas nemyli, išvaro vaiką iš kambario, atstumia jį. Ką mažam vaikui daryti su tokiomis akimirkomis jį užplūstančiais jausmais? Jis patiria siaubą. Tėvai – vienintelis vaiko išgyvenimo šaltinis, vienintelė atrama.

Jis visiškai priklausomas nuo jų, todėl labai sunkiai išgyvena atstūmimą. Taip vaikas, neturėdamas galimybės išreikšti savo skausmo, užgniaužia jį viduje.

Ilgainiui jis supranta, kokį jį nori matyti tėvai, todėl tarsi užsideda kaukę ir draudžia sau pykti, visada save stabdo, nestiki, kad tik toks jis bus mylimas. Tačiau emocijų energijos užtaisas niekur nedingsta, jis lieka viduje ir anksčiau ar vėliau pradeda reikštis. Vaikas gali tapti kerštingu ir tarsi netyčia sukarpyti užuolaidas, išpilti aliejų ar įgnybti mamai…

Žinoma, tėvams gali būti nelengva tai toleruoti, jie neleidžia vaikui taip elgtis. Šiuo atveju labai svarbus ryšys ir kokybiškas kontaktas su vaiku. Jei jo nėra, užgniaužtas skausmas ir neigiami jausmai gali įgyti įvairias išraiškos formas. Pavyzdžiui, vaikas gali pradėti graužti nagus, sapnuoti košmarus, jis pradeda daug ko bijoti.

Ką dar lemia ši kūne besikaupianti įtampa? Kas vyksta, nuo vaikystės emocijas slopinančiam žmogui užaugus?

– Pavyzdžiui, žmogaus, kuris neišreikšdavo pykčio, žandikaulio sritis gali būti labai įtempta. Kai jis nori ką nors pasakyti, jaučia spaudimą gerklėje. Toks žmogus naktimis gali griežti dantimis, jo sąkandis gali būti netaisyklingas. Nuolatinę įtampą žandikaulio srityje jaučiantys gali skųstis įvairiomis dantų problemomis. Paslėptas ir neišreikštas pyktis skatina tam tikrų hormonų išsiskyrimą žmogaus organizme. Tai gali neigiamai veikti širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą. Baimę užgniaužusio žmogaus pečiai gali būti pakilę į viršų.

Jis tarsi nuolat yra gynybos, kovos padėtyje. Dažnai žmonės neleidžia sau verkti. Tai formuoja įtampą akių srityje. Verkimas – galimybė išvalyti savo vidines – emocines ir dvasines – žaizdas. Tačiau labai svarbu verkti ne vienam, o šalia to, kas priimtų tuo metu žmoguje kilusį bejėgiškumą, baimę ar pyktį. Juk verkiama dėl įvairių priežasčių… Kūne besikaupiantys blokai lemia silpnesnę žmogaus sveikatą ir nusilpusį imunitetą. Ten, kur susiformuoja blokas, sutrinka medžiagų apykaita. Blokas – įtampa, todėl ten, kur jis yra, sunkiau juda kraujas, nervų sistemos skysčiai, limfa ir kitos organizmo medžiagos.

Tokiose vietose gali greičiau formuotis uždegimai, patekti infekcijos. Pavyzdžiui, vaikas, kuriam neleidžiama išreikšti pykčio, gali dažnai sirgti angina. Tai gali vykti dėl įtampos gerklės srityje.

Kaip atsikratyti įtampos, kaip ją išreikšti?

– Visų pirma, turėtume suvokti, kas su mumis vyksta. Tai – jau tam tikra pagalba ir atsipalaidavimo priežastis. Turime kalbėti apie savo išgyvenamus jausmus ir įtampą. Jeigu negalime apie tai kalbėti, išreikškime užslėptus jausmus kitokiu būdu, priimkime juos. Įtampos išraiška priklauso nuo žmogaus, nuo to, kas jam aktualu. Egzistuoja tam tikri specialių kūno sričių, kuriose jaučiama įtampa, atpalaidavimui skirti pratimai. Kūno blokus taip pat galima išreikšti ir atpalaiduoti judesio terapija. Galima taikyti bionergetinę A. Loweno analizę arba bodinamikos principus, kuriais remiantis tikrinamas raumenų hipertonusas arba hipotonusas. Supratus, kurie žmogaus raumenys yra įtempti arba per daug atpalaiduoti, tai irgi dažnai nulemta psichologinių priežasčių, galima su jais dirbti. Kiekviename mūsų raumenyje yra ir tam tikras psichologinis turinys.

Nepamirškime ir to, kad žmogus – socialinė būtybė ir tam, kad jis jaustųsi gerai, tam, kad išgyventų pilnatvę, jis turi bendrauti, kurti santykius su kitu žmogumi. Kiekvienam labai svarbu būti priimtam, pamatytam, jam svarbu, kad kas nors pripažintų jo egzistavimą. Žmogus gali turėti visus jam reikalingus materialius atributus, tačiau, jeigu jis nejaus emocinio artumo, bus nelaimingas.

Kalbino Agnieta JONIKIENĖ (žurnalas „Raktas”)
Iliustracija: Miguel Salgado

Daiva Talijūnienė | el.paštas: daiva.talijuniene@gmail.com
Psichologė, šokio, judesio ir kūno terapeutė

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.