Elijus Kebleris. Sakmė apie puikybę arba humoras pagal Aukščiausiąjį

© Daniel Ingold/Corbis

„Aš sunaikinsiu išmintingųjų išmintį ir niekais paversiu gudriųjų gudrybes“.
[1 Kor 1,19]

Kartą du jaunuoliai nusprendė susirasti sau gyvenimo mokytoją, kuris juos išmokytų gyvenimo išminties. Susiruošė ir iškeliavo. Po ilgai trukusios kelionės jie pasiekė miestą, kuriame gyveno žinomas išminčius. Atėję pas jį jaunuoliai paprašė, kad jis juos mokytų. Tas sutiko. Tačiau jaunuolius labai glumino ta didžiulė prabanga kurioje jis gyveno – auksu spindintys rūmai, begalė tarnų. Jaunuoliai pamanė, kad tikras mokytojas taip gyventi neturėtų ir iškeliavo toliau. Po kurio laiko jie priėjo nuošalią gyvenvietę, kurioje gyveno taip pat labai žinomas mokytojas. Jie pamatė, kad jis gyvena labai asketiškai – kukli trobelė, paprastas maistas. Štai šitas mus ir mokys, pamanė jie. Užėję į trobą jie pamatė, kad viduje visiškai tuščia.

– Jūs turbūt pavargot ir išalkot po kelionės,- tarė šeimininkas ir mostelėjo ranka. Staiga trobos viduryje atsirado nuostabiais valgiais padengtas stalas, o aplink jį auksu puoštos kėdės. Jaunuoliai nustebo. Išminčius liūdnai pažiūrėjo į jaunuolius ir tarė. Jūs be reikalo nepasilikote pas pirmąjį mokytoją todėl, kad jis yra ir mano mokytojas. Aš dar negaliu nuolat gyventi nuolatinėje prabangoje kaip jis, nes dar esu per silpnas, kadangi turtai po truputį užvaldytų mano sielą ir jie man taptų labai svarbūs, o paskui aš pradėčiau ir puikuotis prieš kitus ir laikyti save geresniu nei kiti žmones.

Aišku, ši situacija ilgai netruktų, nes Dievas matydamas mano susireikšminimą ir sugedimą puikybėje ir saviapgaulėje, atsiųstų man daug bėdų tam, kad skubiai „atvestų į protą“. Todėl man reikia dar patobulėti, kad pasiekčiau visišką vidinę nepriklausomybę nuo pinigų ir nuo apgaulingos savimonės. O mano mokytojas tai jau pasiekė. Todėl jūs geriau grįžkit pas jį, nes jis sugebės jums daugiau duoti nei aš.

P.S.
Turėjau tokius draugus, jis – žinomas verslininkas, ji (jo žmona) – tokia čiauškutė-kvailutė. Viskas būtų lyg ir nieko, tačiau labai dažnai šiai moteriai išsprūsdavo tokie žodžiai, tiksliau vertinimai, kurie mane šiek tiek glumindavo.

Na, pavyzdžiui, kartais ji pasakydavo, kad jų šeima „stovinti“ aukščiau už kitus (gerai dar, kad ne gulinti). O kartais pareikšdavo, kad kai kuriems mūsų bendriems pažįstamiems reikėtų susiprasti ir nesėsti kartu su jais prie bendro stalo (nors iš mandagumo ir buvo kviečiami), nes jie – paprasti žmonės. Bėgo dienos, skriejo metai, ir ką jūs galvojate? Kaip sakant, gyvenimas nuostabus savo netikėtumais. Nors tai greičiau tendencija nei netikėtumas.

Taip atsitiko, kad jos vyro reikalai stipriai pašlijo. Žodžiu, jis bankrutavo. Dar po kurio laiko jie išsiskyrė. Ji bandė dar kažkur mokytis, kažkur dirbti, bet vis nesėkmingai. Taip pat nesisekė ir antrosios pusės paieškose. Jos ir jo gyvenimai pradėjo šleivoti, kreivoti ir ristis į dugną.

Visai neseniai pas mane svečiavosi minėti „paprasti žmonės“. Per tą laiką ramiai dirbdami jie susikūrė savo versliuką (turi nedidelę parduotuvėlę) ir jiems visai gerai sekasi. Svečiai papasakojo, kad prieš keletą dienų jiems skambino minėtoji moteris ir labai prašė bet kokio darbo, kadangi pragyventi praktiškai neturinti iš ko. Sakė, kad sutiktų pas juos net grindis plauti.

Štai taip – vieną dieną tau „ne lygis“ su pažįstamais prie vieno stalo sėdėti, o kitą jau prašaisi pas juos būti juodadarbiu. Malonu ir net linksma, kad gyvenime toks teisingumas egzistuoja, ar ne? Šiaip būtų linksma, jei nebūtų liūdna.

Kaip minėjau, čia ne atsitiktinumas, o dėsnis. Prisiminkite, kiek žinomų verslininkų, politikų, valdininkų, žurnalistų, dainininkų berods visai neseniai puikavosi TV ekranuose, pasakojo savo sėkmės istorijas ir šiek tiek iš aukšto mokė mus, kaip reikia gyventi ir siekti savo tikslų. Nevardinsiu pavardžių, prisiminkite patys. Tačiau didelė jų dalis kažkur dingo. Klausiate, kur? Atsakau. Vieni jų jau subankrutavę, kai kuriems net iškeltos baudžiamosios bylos, pareikšti ieškiniai. Kiti turi rimtų fizinių ir psichinių problemų. Kai kurie net pakirsti infarkto ar insulto ir dabar turi tik vienintelį tikslą – kaip sėkmingai perlipti nuo vežimėlio ant naktipuodžio.

Įdomu tai, kad didelė „dingusiųjų iš ekrano“ dalis net nesusivokia, kas jiems darosi. Iš kur tos nesėkmės, pastovus nerimas, depresijos, didelės problemos versle ir asmeniniame gyvenime (nors kai kurie dar bando tai slėpti). Nemažai ir tokių, kurie neatlaikę įvairių negandų ir atsiradusios psichinės įtampos, traukiasi iš gyvenimo. Aišku, prieš pasitraukdami dažniausiai jie bando kreiptis į psichologus, saujomis geria vaistus, piktnaudžiauja alkoholiu ar net skrenda medituoti į Indiją. Tačiau visa tai nepadeda. Apie visas šias istorijas ir jų liūdną pabaigą gan dažnai skelbia žiniasklaida.

Tai kas gi vyksta? O vyksta paprastas dalykas. Kuo labiau žmogus pučiasi ir puikuojasi prieš kitus, tuo skaudesnės pasekmės jo laukia. Šis dėsnis yra neatšaukiamas, lygiai kaip ir žemės traukos dėsnis. Neveltui puikybė yra viena didžiausių nuodėmių. Tik laiko ir „technikos“ klausimas, kaip ir kada Dievas parodys, kad žmogelis, švelniai tariant, „pasiklydo“ ir elgiasi neteisingai.

Juk Biblijoje parašyta: „Aš sunaikinsiu išmintingųjų išmintį ir niekais paversiu gudriųjų gudrybes.“ Vedose, Rytų filosofijoje šio mechanizmo aprašymas išskaidytas į keturis etapus. Pirmas etapas – jei esi paskendęs puikybėje, Dievas iš pradžių tave lengvai perspėja, nuolat suteikdamas smulkių problemėlių kartu su nepaaiškinamu nedideliu (nedideliu tik pradžioje) nerimu. Tu, aišku, nereaguoji. Na, pagalvoji, nieko tokio, kad atsirado kažkoks nesuprantamas nerimas, kurį išgėręs raminamųjų ar alkoholio tuoj bandai pašalinti. Jei nepadeda, išvyksti į kelionę ar nueini į koncertą, paskaitai knygutę apie pozityvų mąstymą. Lyg kuriam laikui ir palengvėja (ach, kokia saviapgaulė).

Antras etapas – rimti nemalonumai. Tai įvairūs rimtesni sveikatos sutrikimai, taip pat problemos šeimoje, darbe. Dar nesusivokei? Vis ieškai kaltų? Neva aplinkui vieni priešai, išdavikai ir neišmanėliai, iš visų pusių puolantys tave, „teisuolį“ ir „šaunuolį“. Vienintelį, kuris viską išmano. Tuomet sveikinu – tu „sėkmingai“ perėjai į trečiąjį etapą!

Šiame etape dažniausiai gauni labai rimtą sukrėtimą, pavyzdžiui, kokią nors sunkią ligą ar tokią problemą, kuri tau tiesiog žemę iš po kojų išmuša. Dar „nedašilo“? Tada jau tu „mielai“ kviečiamas į ketvirtąjį etapą, kuriame tave tiesiog „šalina iš žaidimo“, t. y. iš gyvenimo. Tai gražiai aprašė vienas reikšmingiausių 20-ojo amžiaus rašytojų K. S. Liuisas (C. S. Lewis): „Dievas šnibžda malonumuose, kalba sąžinėje ir rėkia kančioje. Tai Jo ruporas užmigusiai žmonijai prikelti.“

Rimtas indikatorius (tiesiog puiki navigacija) žmogaus gyvenime yra jo sąžinė. Todėl nereaguoti į ją labai kvaila. Ji siunčia vidinį signalą, kad savo gyvenime kažką darai ne taip. Teisingai į ją įsiklausius galima spėti laiku „iššokti“ iš šių tavo gyvenimą traiškančių krumpliaračių.

Geriau jau tai suvokti šiek tiek anksčiau nei prasidės šio suspaudimo mechanizmo (tiksliau gydymo proceso) paskutiniai etapai. Nes tai gana skausminga. Pirmus etapus dažniausiai patiria kiekvienas. Tik ne kiekvienas suvokia, kas vyksta. Žmogus gali būti nežinomas, neturtingas, dirbti savo kuklų darbelį savo kuklioje įstaigėlėje, nuolat postringauti apie dvasines vertybes, bet jei jis turi daug puikybės (nors ir nematomos, vidinės) – lauk bėdų. Dievas išimčių nedaro.

Daugiau istorijų www.laumzirgioistorijos.lt