Kaip atleisti, kai atrodo, jog tai neįmanoma?

Patyrę draugo, kuriuo pasitikėjome išdavystę, tėvų nemeilę vaikystėje ar sutuoktinio neištikimybę, susiduriame su dilema – atleisti ar ne ir kaip tą padaryti, – Psychology today rašo psichologė Andrea Brandt. Atleisdami paleidžiame savo nuoskaudas ir nuostatas bei leidžiame sau gyti. Teoriškai visa tai skamba gražiai, tačiau realybėje atleidimas kartais atrodo neįmanomas.

Norintiems išmokti atleisti A. Brandt visų pirma pataria suvokti, kas nėra atleidimas. Pasirodo, daugelis mūsų nesupranta, ką iš tiesų reiškia atleidimas. Taigi, pasak psichologės:

• atleidimas nėra tave įskaudinusiojo veiksmų pateisinimas;
• atleisti – tai nereiškia, jog turi pasakyti tave įskaudinusiam asmeniui, jog jam atleidi;
• atleidimas nereiškia, jog tave įskaudinusios situacijos atžvilgiu nebeturi nieko jausti;
• atleidimas nereiškia, jog toliau nebereikia nieko daryti dėl santykių ir kad viskas bus gerai.
• atleisti – nereiškia užmiršti tave įskaudinusio įvykio;
• atleidimas nereiškia, jog žmogus, kuriam atleidai, privalo toliau likti tavo gyvenime;
• atleidimas nėra veiksmas, kurį tu atlieki kitam žmogui.

Atleisdamas tu priimi realybę, kuri nutiko, ir randi būdą, kaip su tuo gyventi toliau. Tai gali būti laipsniškas procesas ir nebūtinai įtraukiantis žmogų, kuriam nori atleisti. Atleidimas – tai ne veiksmas, nukreiptas į tave įskaudinusį žmogų, bet į save.

Tačiau jei atleisdamas gera darai sau pačiam ir tai padeda gyti, kodėl tai taip sunku? – klausia A. Brandt.

Pasak psichologės, esama keleto priežasčių. Pavyzdžiui, esate kupinas minčių apie kerštą ir bausmę skriaudėjui; jums patinka jaustis viršesniam; nežinote, kaip išspręsti situaciją; esate priklausomas nuo adrenalino, kurį suteikia pyktis; save suvokiate kaip auką; bijote, kad atleisdami turėsite vėl atnaujinti ryšį su skriaudėju arba, priešingai, jį prarasi. A. Brandt teigia, kad šias priežastis, trukdančias atleisti, galima pašalinti labiau save pažįstant – savo mintis ir jausmus, savo ribas ir poreikius.

Pasak psichologės, dabar, žinodami, kas nėra atleidimas ir kodėl taip sunku atleisti, galite savęs paklausti: „Kodėl aš nenoriu atleisti?“

A. Brandt teigimu, atleidimui visų pirma reikalingas norėjimas atleisti. Kartais to nenorime, kadangi jaučiamės pernelyg įskaudinti arba dėl to, kad įskaudinęs asmuo buvo pernelyg žiaurus, arba nė kiek neparodė, kad gailisi. Psichologė pataria nesistengti atleisti iki galo nesuvokus, neišjautus, neišreiškus ir nepaleidus savo pykčio bei skausmo.

Anot A. Brandt, jei nusprendėte, jog norite atleisti, susiraskite tinkamą vietą ir laiką pabūti vieniems su savo mintimis. Tada naudodami šiuos keturis žingsnius atleiskite, net jei tai atrodo neįmanoma:

1. Pagalvokite apie įvykį, kuris jus įskaudino. Priimkite, kad taip nutiko. Priimkite tai, kaip jūs dėl to jautėtės ir kaip reagavote. Norint atleisti, reikia pripažinti to, kas nutiko, realybę ir kaip tai jus palietė.

2. Pripažinkite, jog tai, kas nutiko, yra patirtis jūsų augimui. Ką visa tai padėjo sužinoti apie jus pačius, apie savo poreikius ir ribas? Pripažinkite, jog jums ne tik pavyko tai ištverti, bet galbūt ir padėjo paaugti.

3. Dabar pagalvokite apie jus įskaudinusį žmogų. Jis ar ji suklydo, kadangi visi žmonės klysta. Jis ar ji taip elgėsi dėl savo ribotų įsitikinimų ir iškreiptos informacijos. Jis įskaudindamas kitas žmogus bandė patenkinti kažkokį savo poreikį. Kaip manote, kas tai buvo ir kodėl šis žmogus pasirinko tokį skausmingą būdą?

4. Galiausiai nuspręskite, norėtumėte ar ne pasakyti jus įskaudinančiam žmogui, kad jam atleidote. Jei nusprendėte atleidimo tiesiogiai kitam neišreikšti, padarykite tai pats vienas. Vienumoje garsiai ištarkite: „Aš tau atleidžiu“, o tada pridurkite tiek, kiek jaučiate, jog yra reikalinga.

Atleidimas – tarsi galutinis antspaudas ant jus įskaudinusio įvykio. Jūs vis dar prisiminsite, kas įvyko, tačiau daugiau nebūsite prie to pririštas. Įsisąmonindamas savo jausmus ir suvokdamas, ko jums reikia tam, kad aiškiau nubrėžtumėte savo ribas arba patenkintumėte poreikius, gebėsite ateityje pasirūpinti savimi. Atleidimas kitam žmogui yra nuostabus būdas pagerbti save.

Parengė Jurga Žiugždienė | Bernardinai.lt