Gatvė turi savo taisykles. Bet pirmiausia joje yra žmogus

Pokalbis su fotografu, žurnalistu, 15min.lt specialiuoju korespondentu Vidmantu Balkūnu apie gyvenimą gatvėje, vienatvę, laisvę ir pagalbos ribas.

Prieš savaitę pristatyta Skurdo ir socialinės atskirties apžvalga dar kartą priminė: už skurdo statistikos slypi žmonės, kuriems trūksta ne tik pinigų ar stogo virš galvos, bet kartais ir artimųjų, ryšio su kitais, galimybės pradėti iš naujo.

Kaip žmogus atsiduria gatvėje? Kodėl kartais atsisako pagalbos, net kai, regis, jos labiausiai reikia? Ir ar galime suprasti kito žmogaus pasirinkimus, nežinodami jo istorijos?

Vidmantas pasakoja, kad gatvėje gyvenantys vilniečiai jį mokė išgyventi lauke net spaudžiant 20 laipsnių šalčiui ir pereiti judrią gatvę. Pasirodo, reikia eiti įstrižai, lėtais žingsniais, žiūrėti tik į priekį ir nekreipti dėmesio į aplinkinius. Tai žinios, įgytos iš žmonių, kurių kasdienybė daugeliui mūsų lieka svetima.

O kaip iš tiesų gyvena šie žmonės? Kas nutinka, kad jie praranda namus, artimuosius, o kartais ir norą priimti pagalbą? Apie gyvenimą gatvėje, vienatvę ir pagalbos ribas – pokalbis su Vidmantu Balkūnu, iš arti pažinusiu Vilniaus gatvėse gyvenančius žmones.

— Tu nemažai laiko praleidai kalbėdamasis su gatvėje gyvenančiais žmonėmis. Ar tau kada nors buvo baisu?
— Baimė nėra pagrindinis jausmas. Kartais atsiranda nerimas, ypač kai atsiduri nepažįstamoje aplinkoje, naktį, apleistame pastate ar vietoje, kur nežinai, ko tikėtis. Bet kartu jauti, kad esi išėjęs iš savo įprasto pasaulio.
Man įdomu ne tik nufotografuoti žmogų, bet ir suprasti, kaip jis gyvena. Kartais tenka naktį ieškoti žmonių gyvenamųjų vietų, vaikščioti aplink apleistus pastatus. Tada supranti, kad tai ne vien vaizdas, kurį gali užfiksuoti fotoaparatu. Ten yra visas gyvenimas.

V. Balkūnas

— Kodėl žmonėms taip įdomios istorijos apie benamystę?
— Vieniems šie žmonės kelia gailestį, kitiems – smalsumą, dar kiti žiūri su siaubu: kaip žmogus gali taip gyventi?
Tačiau tokios istorijos dažnai pateikiamos paviršutiniškai: parodomas žmogus, jo aplinka, dramatiška detalė, ir atrodo, kad viską jau supratome.
O iš tikrųjų reikia laiko ir pasitikėjimo. Svarbu ne tik ateiti su kamera, bet ir pabūti, pasikalbėti, išklausyti.

— Ar kas nors ypač įstrigo?
— Įsimena žmonės, kurių gyvenimas iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkiai suvokiamas. Yra žmogus, gyvenantis kažkokioje lauko virtuvėje. Jis tiek laiko praleido vienas, kad, atrodo, jau nebemoka kalbėti – tiesiog atprato.
Kai pagalvoji, supranti, kokia gili gali būti vienatvė. Benamystė reiškia ne tik tai, kad žmogus neturi kur gyventi. Jis gali prarasti ir ryšį su kitais, įprotį bendrauti, būti tarp žmonių.

— Ar teko sutikti žmonių, kurie atsisako pagalbos, nors atrodo, kad ji galėtų pakeisti jų gyvenimą?
— Prisimenu jauną vaikiną, kurio koja pūva. Žmonėms jo gaila, jie duoda pinigų. Per dieną jis surenka nemažai pinigų.
Tačiau gydytis nenori, nes, kaip pats vertina savo situaciją, prarastų uždarbio šaltinį.
Iš šalies atrodo savaime suprantama, kad žmogus, kuriam reikia gydymo, turėtų jo siekti. Tačiau vaikino situacija gerokai sudėtingesnė, nei galime įsivaizduoti.
Tokiais atvejais kyla klausimas: kaip padėti žmogui, kuris pagalbą supranta kitaip nei mes?

— Gyvenimas gatvėje reikalauja išgyvenimo įgūdžių, kurių daugeliui mūsų sunku net įsivaizduoti.
— Esu sutikęs žmogų, kuris mokėjo miegoti net spaudžiant dvidešimties laipsnių šalčiui. Jis buvo išmokęs, kaip susikurti vietą miegoti ir išsaugoti šilumą.
Man pačiam parodė, kaip iš putplasčio pasidaryti savotišką lovytę miegoti lauke. Tai žinios, kurių neįgyji perskaitęs instrukciją. Jas išmoksti iš patirties, nes turi rasti būdą išgyventi.
Tačiau nereikėtų to romantizuoti. Gebėjimas miegoti šaltyje nereiškia, kad žmogui viskas gerai. Tai rodo, kiek daug jis turi padaryti, kad išgyventų.

— Kodėl kai kurie žmonės nenori į nakvynės namus?
— Vieni nenori gyventi tarp kitų žmonių, kiti nenori laikytis nustatytų taisyklių. Esu girdėjęs ir labai paprastą paaiškinimą: nakvynės namuose negalima gerti.

Žmogui, kurio kasdienybėje alkoholis užima svarbią vietą, tai gali būti pakankama priežastis atsisakyti nakvynės. Iš šalies atrodo, kad jis renkasi gatvę vietoj stogo virš galvos, tačiau jo sprendimą lemia ne vien būsto poreikis.
Į nakvynės namus ateina žmonės, kurie nori kabintis į gyvenimą ir yra pasirengę priimti taisykles. Kiti kol kas tam nepasirengę.
Tai nereiškia, kad jiems nereikia pagalbos. Tačiau padėti žmogui nėra tas pats, kas nuspręsti už jį, kaip jis turi gyventi.

— Ką šie susitikimai pakeitė tavo paties žvilgsnyje?
— Išmokau neskubėti vertinti. Pamatome žmogaus drabužius, jo aplinką, galbūt užuodžiame nemalonų kvapą ir greitai nusprendžiame, koks jis yra. Tačiau nežinome jo istorijos.
Man įdomu suprasti, kodėl žmogus taip gyvena, kaip čia atsidūrė, ko nori, o ko nebenori. Ne visada gauni atsakymus. Kartais žmogus nepasitiki, kartais pasakoja tik dalį savo istorijos.
Negali ateiti ir tikėtis, kad žmogus iškart tau atiduos savo gyvenimą vien todėl, kad turi fotoaparatą ar mikrofoną.

— Ar žmogus, gyvenantis gatvėje, vis dar turi pasirinkimą?
— Tai sudėtingas klausimas. Jei žmogus turi priklausomybę, jo pasirinkimo laisvė gali būti labai apribota. Jei daugelį metų gyvena socialinėje izoliacijoje, gali būti sunku net įsivaizduoti kitokį gyvenimą.
Iš šalies lengva pasakyti: „Tegul susiima ir pradeda dirbti.“ Bet nežinome, kokia jo sveikata, praeitis, galimybės ir ar jis turi žmonių, į kuriuos gali atsiremti. Kita vertus, yra žmonių, kurie galėtų keisti savo gyvenimą, bet nenori to daryti. Turime priimti, kad ne viską galime pakeisti už kitą žmogų.

— Ką norėtum, kad žmogus suprastų, pamatęs tavo fotografijas ar perskaitęs šį pokalbį?
— Norėčiau, kad jis neskubėtų nuspręsti, kas yra priešais jį. Galbūt žmogus pats pasirinko tokį gyvenimą, o gal jį į jį atvedė aplinkybės, kurių nematome. Galbūt jis nori pagalbos, o gal jos atsisako.

Tačiau jis vis tiek lieka žmogumi. Svarbiausia – ne romantizuoti, ne smerkti ir neapsimesti, kad visus galime išgelbėti. Tiesiog išmokti pamatyti kitą ir kalbėtis su juo kaip su žmogumi.

Galbūt būtent nuo to prasideda pagalba – nuo gebėjimo pamatyti kitą ne kaip problemą, kurią reikia išspręsti, bet kaip žmogų, kurio istorijos dar nežinome. Tikras pažinimas prasideda tada, kai nustoji manyti, kad jau viską supratai.

Caritas 100 metų kartu!

Caritas yra didelė ir įvairi pagalbos organizacijų bendruomenė. Vien Vilniaus arkivyskupijoje Caritas vienija 14 pagalbos centrų, kuriuose dirba daugiau nei 120 darbuotojų, o savanoriauja dar beveik 500. Kiekvieną dieną jie būna yra šalia ir su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos patiriant vienišumą, skurdą, benamystę, susidūrus su priklausomybėmis ar kitomis sudėtingomis gyvenimo situacijomis.
Caritas Lietuvoje įkurtas 1926 metais aktyvių moterų katalikių. Okupacijos metais organizacijos veikla buvo uždrausta, tačiau idėja išliko gyva žmonių širdyse. 1988 metais atkurtas Caritas tapo svarbiu besiformuojančios pilietinės visuomenės ženklu, lydėjusiu Lietuvą į valstybingumą.
Caritas ne tik padeda žmonėms – jis prisideda prie kultūros padėti žmogui kūrimo. Dėl Carito iniciatyvos Lietuvoje atsirado socialinio darbo studijos, o šiandien socialinis darbas yra svarbi profesionalios pagalbos žmogui sistemos dalis visoje Lietuvoje.