Liūdna, kad negalime pasidžiaugti Lietuva be elgetaujančių ir skurstančių vaikų
Vaikai – tai mūsų visų ateitis. Bet ar Lietuva sugeba jais pasirūpinti? Lietuvoje, daugelis žmonių gal dar ir nežino, bet yra vaikų, kurie gyvena gatvėje. Daugiausia jų – miestuose.
Gatvės vaikais apie 20 metų domisi Giedrė Misiūnienė – Lietuvos edukologijos universiteto socialinių mokslų daktarė, daugiau nei 15 metų besispecializuojanti rizikos grupės vaikų pozityviosios socioedukacijos srityje, rengianti socialinius pedagogus.
– Koks tikrasis gatvės vaikų gyvenimas?
Tai, ką patiria ir išgyvena vaikas labai priklauso nuo to, kokias sąlygas bei situacijas jam sukuria artima aplinka. Kaip vaikas atsiduria gatvėje? Iš pradžių vyrauja smulkūs nusižengimai, elgesio normų pažeidimai, vėliau kasdienis valkatavimas, gyvenimas gatvėje, užsiėmimas nusikalstama veikla, smurtas, priklausomybės ir pan.
Labai liūdna, kad švenčiant Lietuvos šimtmetį negalime pasidžiaugti Lietuva be elgetaujančių, skurstančių vaikų ir šeimų. Atsiranda vis didesnė praraja tarp turtingo ir skurdžiojo visuomenės sluoksnių. Gatvės vaikų šeimos tiek vertybiniu, tiek ekonominiu aspektu skursta ir šių šeimų vaikų situacija negerėja.
Kiekvieno pareiga yra padėti, gerbti ir remti vaiką, sunkumus patiriantį, tačiau valstybės pareiga yra ypatinga ir išskirtinė. Deja, dažnai girdime tik šūkius apie investiciją į vaikus, pagalbą jiems išsivaduojant iš nepalankios socialinės padėties. Rizikos grupei priklausančių gatvės vaikų grupė mažiausiai atstovaujama atsakingų už šalies gerovę asmenų, politikų, pačios skaudžiausios vaikų skurdo ir socialinės atskirties problemos nemažėja. Lietuvai yra būdingas aukštas skurdo ir socialinės atskirties lygis, o skurdo priežastys yra labai įvairios ir tarpusavyje susijusios. Be to, vaikai visada patiria didesnę skurdo riziką nei tėvai, nes skurdi aplinka jiems daro didesnę neigiamą įtaką. Šeimose smurto liudininkais ir nukentėjusiaisiais dažniausiai tampa ir vaikai.
– Kokių pavyzdžių turite savo gyvenime susijusių su gatvės vaikais?
Dvejus metus dirbau socialine pedagoge Vilniaus Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykloje, daugiau nei dešimtmetį – savanoriauju gatvėje – esu gatvės pedagogė.
Jaunimo mokyklos Lietuvoje skirtos bendrojo lavinimo mokykloje nepritapusiems, mokymosi motyvų stokojantiems. Tai viena iš alternatyvų pagrindinei bendrojo lavinimo mokyklai, kuri per įvairią praktinę veiklą teikia ne tik pagrindinį išsilavinimą, bet ir pradines profesijos žinias, orientuojasi į visapusišką mokinio pažinimą, geranoriškus mokytojo ir mokinio santykius, palankaus mikroklimato sudarymą.
Mokykloje dirbančių mokytojų dalykininkų, švietimo pagalbos specialistų, administracijos veikla nėra tipinė lyginant su kitomis mokyklomis. Jų darbas nėra tik mokykla, nesibaigia formaliomis valandomis. Darbas su rizikos vaikais prasideda kasdieniu lankymusi šeimose ankstyvą rytą, vakarą, savaitgaliais, šventinėmis dienomis – siekiant susitikti su tėvais ir aptarti vaiko susidariusią situaciją. Taip pat darbas „gatvės pedagogu“ vėlyvais vakarais – gatvėje ieškant vaikų stoties apylinkėse, prekybos centruose, sodų bendrijose, tabore ir pan. Tokiu ritmu dirba visa mokyklos bendruomenė – direktorė, pavaduotoja, klasės vadovai, socialiniai pedagogai. Surinktą informaciją stengdavomės kuo greičiau aptarti, pasidalinti atsakomybėmis, aptardavome kiekvieną susidariusią situaciją ir dirbdavome su kiekvienu atveju.
Praktinis darbas su vaikais ir jaunimu mokykloje, profesinės karjeros pradžia gatvėje, sukaupė tokį bagažą, kurio neišskaitysi nei vienoje knygoje, o dirbant auditorijoje su studentais tai tampa puikiomis patyriminio mokymo iliustracijomis.
– Jūs prisidedate prie socialinių pedagogų rengimo. Socialinis pedagogas – koks jis?
Tai specialybė, kuri „eina iš širdies“, jaučiu, kad galiu ir turiu padėti tiems, kam reikia pagalbos. Tu prisilieti prie sužeistos vaiko sielos. Tai ypatinga, didžiulės atsakomybės reikalaujanti veikla, įprasminanti, bet kartu ir sudėtinga. Labai svarbu, kad šis taurus darbas, kurį atlieka socialiniai pedagogai, būtų deramai įvertintas ir gerbiamas.