Kaip atpažinti pasyvų agresyvumą kasdieniame bendravime?

Ko gero daugelis savo draugų ar artimųjų tarpe žino žmonių, po kurio šypsena slepiasi pyktis, nepritarimas ar net agresija, kurie reiškiami ne tiesiogiai, o taip, kad iš karto net nesupranti, kad buvai „nubaustas“. Tyčinis, užmaskuotas neigiamų jausmų (dažniausiai pykčio) reiškimas veiksmais, kurie paslepia tikrąjį jausmą, yra vadinamas pasyviu agresyvumu.

Pasyvus agresyvumas yra ganėtinai dažnas reiškinys – pradedant kolega, kuris piktybiškai nedaro to, ką turėtų daryti, baigiant mėnesį ragelio nekeliančia kaži ko įsižeidusia drauge. Pasyviai agresyviai besielgiantys žmonės nemoka ar nenori tiesiai išsakyti savo jausmų, jie kaip įmanoma vengia atvirų konfliktų, be to, neretai pasižymi ir išmoktu bejėgiškumu – t.y., netiki, kad jų pastangos išsakant savo jausmus ar poreikius gali duoti teigiamą rezultatą. Taigi neigiamos emocijos išreiškiamos taip, kad žmogus, į kurį tos emocijos nukreiptos, jų neatpažintų.

Dalykai, kuriuos daro pasyviai agresyvūs žmonės:

1. Apkalba. Pasyviai agresyvūs žmonės kiek įmanoma vengia tikrų konfrontacijų, kur tenka išsakyti savo jausmus ar mintis. Tačiau jie nuolat sukasi apkalbų sūkuryje. Supykdė kolega – į akis šypsosi, už akių apkalba. Pasitaikė netikęs UBER vairuotojas – palinki geros dienos, o po to pusę dienos juodina ne tik vairuotoją, bet ir visą UBER sistemą visiems, kas dar turi kantrybės klausytis. Jaučiasi nesaugiai šalia draugės – draugauja, bet už akių išplepa visas paslaptis ir dar „pagražina“ sakomas istorijas. Apkalbos pasyviai agresyviam žmogui yra būdas „išsiventiliuoti“ ir nubausti kitus. Deja, apkalbantysis retai suvokia, kad apkalbėjimas gali skaudinti kitus ir galų gale neretai atsisuka prieš patį „apkalbėtoją“.

2. Tyčia daro klaidas. Tai dar vienas būdas, kuriuo nubaudžiami kiti be tiesios konfrontacijos. Pirmiausia, jei darai kažką blogai, kiti nieko gero ir nebesitiki. Lengviau apsimesti, kad kažko nemoki ar nepajėgi, nei tai realiai įgyvendini (ar pasakyti, kad NENORI to daryti). Taigi pasyviai agresyvaus žmogaus logika tokia: kuo prasčiau darysiu, tuo iš manęs mažiau reikalaus. Antra, tiesiai kažko atsisakyti baisu, nejauku, nesmagu, o kartais (ypač darbe) – net ir nelabai įmanoma. Tad vienintelis būdas išlieti susikaupusį pyktį dėl nepatinkančios veiklos neparodant „tikrojo“ savo veido – daryti klaidas ir vaidinti, kad jos netyčinės.

3. Tyčia vilkina laiką. Paprašyti padaryti kažką, ko labai nenori, pasyviai agresyvūs žmonės pasidaro tikri atidėliojimo meistrai. Jie dirba tiek lėtai, kiek tai įmanoma, vėluoja, daro ilgas pertraukas, užstringa ties viena mažyte detale ir ją įkyriai „tvarko“ tiek ilgai, kad galų gale jų paslaugos net ir nebereikia. Jei tai atsitinka darbe, dėl tokio atidėliojimo žlunga (ar vėluoja) projektai, o jei tai vyksta santykiuose ar su draugais – artimieji arba vėluoja (pvz., išvykti į kelionę ar išeiti į teatrą ar kiną), arba padaro prašomą dalyką už atidėliotoją (pvz., sutvarko namus, išplauna lėkštes ar nueina į parduotuvę). Pastaruoju atveju pasyviai agresyviai nusiteikusio žmogaus atsakai būna tiesiog „užmušantys“: „aš nežinojau, kad tai reikėjo padaryti dabar“, „aš nesupratau“ ar „aš juk būčiau padaręs, argi negalėjai palaukti?“.

4. Dalina dviprasmius komplimentus. „Kaip tau – tai ši suknelė visai tinka“, „Oho, nesitikėjau, kad tau pavyks, sveikinu!”, “tavo tokia graži figūra, tik pagalvok, kaip gerai atrodytum, jei susitvarkytum veido odą!”. Kažkur girdėta? Tokius „komplimentus“ mėgsta dalinti pasyviai agresyvūs žmonės. Aišku, kartais žmonės sako tokius dalykus nenorėdami įžeisti, bet dažniausiai išgirdus tokį dviprasmį komplimentą lieka neaišku: įsižeisti ar apsimesti, kad įžeidimo nebuvo, ir padėkoti? Pasyviai agresyvūs žmonės turi sunkumų tiek išsakyti savo neigiamas emocijas, tiek ir nuoširdžiai džiaugtis kitų sėkmėmis. Todėl jų komplimentai ir primena į saldainio popierėlį įvyniotą sieros rūgštį.

5. Nesikalba. „Nekalbadieniai“ yra klasikinis pasyvios agresijos pavyzdys. Ignoruojanti ir piktybiškai tylint (ar kartais tarstelint „nieko nenutiko“ ar „aš nepykstu“) konfliktas tikrai nėra sprendžiamas. Aišku, įžeidinėjimas, rėkimas ar fizinis smurtas gal ir gali atrodyti daaar blogiau nei nesikalbėjimas, bet „nekalbadieniai“ yra per šviesmečius nutolę nuo konflikto sprendimo adekvačiais būdais (pvz., pasikalbant, išsakant savo jausmus ir poreikius). Apskritai, nesikalbėjimas ir sąmoningas, piktybiškas ignoravimas yra emocinio smurto apraiška ir gali kaip reikiant pakenkti santykiams.

6. Sako vienaip, daro kitaip. „Taip, sutinku“, – linksi draugė, kolega, vyras ar vaikas ir apsisukę tuoj daro savo. Yra žmonių, kurie tiesiog nepajėgia tiesiai pasakyti „NE“, „nenoriu“, „nesutinku“, „nepritariu“, „nepatinka“. Tiesa, nusileisti ir paklusti kitų valiai irgi gali visai nesinorėti. Tad pasirenkama išeitis pritarti, palinksėti ar pasakyti tai, ką kiti nori girdėti, o elgtis visai kitaip. Gali prireikti nemažai laiko pastebėti, kad kitas taip elgiasi – entuziastingo pritarimo (iš tiesų nepritariant) esmė ir yra nukreipti dėmesį nuo realių jausmų ir veiksmų. Ši pasyvios agresijos forma gali pasireikšti dėl nemokėjimo tiesiai išsakyti neigiamus jausmus ar nepritarimą, nenorėjimo pasirodyti blogu, nebendradarbiaujančiu ar nedraugišku, taip pat dėl išmokto bejėgiškumo: jei žmogaus norai ar poreikiai ilgą laiką gyvenime (ypač vaikystėje) būdavo paminami, o į „ne“ ar nuomonės turėjimą buvo reaguojama agresija ar dėmesio nekreipimu, sakyti vieną, o daryti kitą yra būdas gauti, ko norima, bet konfrontacijos ir nemalonių jausmų.

7. Skundžiasi, bet nepriima pagalbos. Esu tikra, kad žinote nors vieną chronišką skundų maišą, kuriam niekas negali padėti. Peršalimai, lūžęs nagas, (ir vėl!) sugedusi mašina, lietus, nesėkmės darbe, santykiuose, asmeniniame gyvenime – skundai gali būti patys įvairiausi, tačiau dažniausiai jie nėra rimti ar esminiai. Į kiekvieną pasiūlymą tokie skundikai reaguoja neįveikiamu „taip, BET“. Nesvarbu kiek siūlymu pažertumėte, nenugalimojo „BET“ neįveiksite. Galiausiai išsisemsite, išseksite, gal net pajausite kaltę, kad negalėjote padėti, o pasyviai agresyvus skundikas liks nugalėjęs ir parodęs, kad jo sunkumai – didesni už pasaulį. Ironiška, kad tokiu būdu pasyviai agresyvus asmuo pasijaučia aukščiau kitų ir – savaime suprantama – neprivalo nieko imtis savo rūpesčiams spręsti, juk jie -neišsprendžiami!

Nuolat atsiduriant pasyviai agresyviai bendraujančio žmogaus „taikiklyje“ gali kilti pyktis („kodėl jis taip elgiasi?“), kaltė („aš kažką ne taip darau bendraudamas su ja“), bejėgiškumas („aš nebežinau, ką daryti“). Gali kilti visiškai natūralus noras atvirai žmogui išdėti, ką galvojate apie jo elgesį, noras nebendrauti ir vengti arba… noras reaguoti tuo pačiu pasyviai agresyviu būdu (pvz., jei kolega tyčia prastai dirba – tai ir aš tą patį darysiu). Permąstykite, kaip jūs jaučiatės? Ar santykis su pasyviai agresyviu žmogumi jums svarbūs, ar norisi juos išsaugoti ir pagerinti? Jei taip, tai verta tiesiai, ramiai ir atvirai pasikalbėti apie tai, kaip jaučiatės ir kokio bendravimo norėtumėte. Jei ne – gal iš tiesų verta retinti bendravimą su toksišku, piktybiškai jums kenkiančiu žmogumi?

O jei išvardintuose pasyviai agresyvaus elgesio modeliuose atpažįstate save, pagalvokite, ką pasieksite, jei tęsite pasyviai agresyvius veiksmus? O ką prarasite? Kokios yra trumpalaikės ir ilgalaikės jūsų elgesio pasekmės? Gal verta pradėti mokytis bendrauti su žmonėmis konstruktyviai, tiesiai, atvirai ir be paslėptų žaidimų?

Psichologė Kristina Paradnikė
Svetainė www.psikons.lt | FB puslapis fb.me/paradnike