Draugą pažinsi laimėje, arba kodėl pavydime?
kues1 / freepik.com
Kartais gyvenime tenka sutikti labai įdomių žmonių: jei tau blogai, na, bent jau blogiau negu jam, tuomet jis dėl tavęs kelsis vidury nakties, belsis į kitą pasaulio kraštą, kad tik tau padėti.
Tačiau jeigu tave ištiks sėkmė arba bent jau sėkmės grėsmė, kaipmat pamatysi jo tamsiąją pusę. Tada jis pradės tave kritikuoti, sužinosi, kad tu daug ką darai blogai, kad tavo sėkmė – tai arba atsitiktinumas, arba pigių manipuliacijos triukų padarinys. Jis gali imtis priemonių, kad kitus žmones apšviestų ir parodytų tavo tikrąjį veidą, kiš pagalius į ratus, pvz., paskambins tavo potencialiam viršininkui ir parekomenduos nepriimti tavęs į darbą, už akių apie tave labai bjauriai apkalbės. Kol jis jautėsi pranašesniu už jus, bent vienu laipteliu aukščiau, viskas buvo puiku. Kai tik susilyginote, jis pajuto nerimą ir nesaugumą, o kai pralenkėte jį, geriems santykiams atėjo galas.
Kodėl taip yra? Tikriausiai pastebėjote, kad niekada nepavydime tiems, kam blogiau, negu mums.
Dažnai sakome „draugą nelaimėje pažinsi“. Tačiau neretai žmonės skundžiasi, kad aplankius sėkmei (atsiradus pinigų, sukūrus gražią šeimą, augant populiarumui) dažnai draugų ratas „atbyra“. Ne tik dėl to, kad tu pasikeitei. Bet ir dėl to, kad tapai truputį (arba ženkliai) geresnis už juos.
Ar tai ženklas, kad su jumis kažkas negerai? Nebūtinai. Kuomet mes augame, kartais „išaugame“ savo aplinką. Jei jau tapote didesnis, ką daryti? Žinoma, tai nėra priežastis elgtis arogantiškai. Jei imate taip elgtis, tai žinokite, kad natūraliai sulauksite aplinkinių priešiškumo (arba padlaižiavimo).
Tačiau į situaciją galite pažiūrėti kitaip, tuomet teks pripažinti kitų netobulumą ir leisti jiems tokiais būti. Jei santykius branginate, turėkite kantrybės ir nepamirškite padoraus kuklumo. Nepergyvenkite, ir be pagyrų žmonės žinos jūsų pasiekimus. Ir greičiausiai ne už juos jie jus myli. Todėl bendraudami turėkite omenyje jus siejančius panašumus ar kitus bendrus dalykus, o ne skirtumus, kuriais išsiskiriate. Iš kitos pusės, jei jaučiate aplinkos pavydą ir spaudimą „grįžti atgal“, pagalvokite, ar tikrai jums reikalinga tokia aplinka, kuri traukia žemyn? Kartais reikia priimti sunkius sprendimus ir kai kurių santykių atsisakyti arba leisti po truputį jiems atšalti ir nutrūkti.
Dar dažniau gyvenime būna taip, kad mus pralenkia kiti. Ir to suvokimas kažkaip nemaloniai, kartais net skausmingai sukutena paširdžius. Ką daryti tuomet?
Pirmiausia išdrįsti pripažinti, nes pavydas yra pavojingas tuo, kad mums jį atpažinti labai sunku. Tai nepatogu, nes pavydas nėra visuotinai priimtina emocija. Pasakius atvirai, kad kažkam pavydime, mūsų greičiausiai nesupras. Nes juk „pavydėti negražu“. Todėl jis dažnai maskuojamas baime, pykčiu, nepasitenkinimu, noru rasti apie tą žmogų kompromituojančios medžiagos, tuomet apkalbėti, nuvertinti pasiekimus, netgi šmeižti, arba jį „pamokyti gyventi“, tai yra sugrąžinti į buvusį lygį.
Pavydas yra paremtas hierarchiniu instinktu. Prastesniems už save juk nepavydime. Todėl pripažinus, kad pavydžiu, kartu reikštų pripažinimą, jog tas žmogus kažkuo yra pranašesnis už mane: gausesniais finansais, aukštesniais pasiekimais, aplinkinių dėmesiu, gražesniais santykiais, malonesniais vaikais, didesniais gebėjimais, savo jėga ar charizma.
Tačiau kaip ir visi jausmai, pavydas yra reikalingas jausmas. Evoliuciškai kalbant, kad neatsiliktume nuo bandos. Nes pirmykštis žmogus, nespėjantis su banda ir atsilikęs nuo jo, liktų vienas ir žūtų. Dėl to pavydas mums duoda žinutę, kad turiu kažką daryti, kad neatsilikčiau. Todėl gali skatinti progresą. Arba agresiją. Pagal tai jis yra skirstomas į baltą ir juodą. Pavydo jausmą labai puikiai kursto informacijos priemonės, kurios mums rodo gražių žmonių gražius gyvenimus. Beje, šios laido būna vienos žiūrimiausių. Vadinasi, sėkmingi gyvenimai mus vilioja. Dėl to, kad jie atspindi mūsų svajones. Paprastai ten mažai kalbama apie tai, kokia kaina buvo sumokėta. Iš tų žmonių mes galime pasisemti įkvėpimo, tai yra, truputį patys paskatinti pavydo savyje.
Taip pat mes nepavydime to, ko nenorime patys. Nepavydime geram krepšininkui taiklumo, jei nemėgstame krepšinio. Nepavydime grožio, jei jaučiamės gerai savo kūne . Ir šis nemalonus jausmas kartais gali parodyti mūsų nepatenkintus poreikius. Gal pykstame ant „fyfos“ (gražios, susitvarkiusios moters) todėl, kad negauname pakankamai dėmesio. O ką mums simbolizuoja naujas automobilis? Galią, o gal polėkį?
Taigi, jausti pavydą yra normalu. Tačiau ką jis iššauks mumyse, priklauso nuo mūsų pasirinkimo: ar arogantiškai piktinsitės ant geresnių už save, apkalbinėsite, anonimiškai liesite tulžį komentuodami, aktyviai ieškosite pasiteisinimų kodėl neturite, nepasiekėte to, ką turi pavydo objektas? Ar leisite sau pajusti ir pripažinti skaudų pavydo jausmą, suprasti, kad taip, jus pralenkė, jis turi tai, ko norėjote ar slapta svajojote? O tuomet galbūt išsikelsite naują gyvenimo tikslą ir po truputį link jo judėsite?
Asta Petrauskienė | Gyvenulengviau.blogspot.com
Psichologė