Kaip ištverti psichologinį tėvų smurtą?
Klausimas: Esu 19 metų mergina. Tuojau baigsianti 12-tą klasę. Tačiau iš karto po mokyklos niekur nestudijuosiu. Nes nėra tam finansavimo, o tėvai aiškina: „eik dirbt po mokyklos, o ne studijuok“. Tėtis (jei jį taip galima vadinti, nes nenusipelno tėvo vardo, beveik kiekvieną dieną vartoja alkoholį) visada naudoja psichologinį smurtą, vadina mane necenzūriniais žodžiais, aiškina: „tu degradavusi, durna, nieko nepasieksi. Baigi mokslus ir eini iš namų, kur nori ant savo sprando, nes čia tavęs niekas nelaikys“.
O motina taipogi nieko nesako, neužstoja nuo tėvo. Tėvas, beje, mane veja iš namų, kurių oficiali savininkė esu aš pati. Nes po močiutės mirties viskas teisėtai priklauso man. Turiu tik vieną klausimą, ką daryti žmogui, kuris dar tik baigs mokyklą ir neturi niekur jokio pagrindo, negali pradėti kurti kažką savo. Psichologinį smurtą patiriu nuo tada, kai užaugau ir supratau, kas tai yra. Esu stiprių nervų žmogus, bet… Monika.
Atsakymas:
Laba diena, Monika. Tikrai labai sunku, skaudu ir liūdna, kuomet nepalaiko, patys artimiausi žmonės – tėvai, o yra netgi atvirkščiai – jie smurtauja, žemina, niekina, žaloja savo alkoholizmu, nejautra, abejingumu ir pan.
Ko gero eilinį sykį pasikartosiu, bet prisimink seną gerą rytiečių pasakymą, jog tai kas mūsų nesulaužo, nesužlugdo, nenužudo, tas sustiprina, užgrūdina, priverčia augti, tobulėti, subręsti. Sutinku, galbūt tenka subręsti anksčiau laiko ir ilgai gydytis siaubingas žaizdas ir padarytas traumas, visgi yra kaip yra.
Galima virkauti, rautis plaukus nuo galvos, visiems skųstis savo baisiu gyvenimu, neteisybe, kurią patiri, kaltinti tėvus, pykti, niršti ant jų iki negalėjimo ir iki pat gyvenimo galo (ką, beje, daro nemažai žmonių, kuriems taip nepasisekė su jų tėvais), galima kristi į depresiją ar alkoholizmo liūną, pradėti vartoti narkotikus, o galima priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir bandyti iš jos kapanotis.
Taigi – drąsiai pasitikti gyvenimo iššūkius ir, nors ir kaip būtų nelengva, bloga ir baisu, vis tiek eiti į gyvenimą, o ne nuo jo atsiriboti, užsidaryti savo skausme, apmaude ir kartėlyje arba opozicijoje – priešiškume visam pasauliui – bei pasilikti amžinu vaiku ar paaugliu, nieko nedaryti ir vegetuoti: nesimokyti, nedirbti, prasigerti, tapti bomžu arba įkristi į priklausomybę nuo narkotikų, sekso ir t.t.
Visgi mes visada turime pasirinkimą, jį turi ir tu, Monika. Mes patys kuriame savo gyvenimą, savo santykius ir tikrai bent jau iš dalies esame savo likimo kalviai. Taigi, atrodo, tau tiesiog teks stotis ant kojų pačiai, drąsiai (nors ir su didžiausia baime ir nesaugumu) eiti i gyvenimą, o jame visada atsiras žmonių, kurie tau padės. Jei „likimas“, gyvenimas nuskriaudė, gimei šeimoje, kurioje nepatiri meilės, tas pats gyvenimas dažnai kompensuoja ir padeda atrasti tinkamus žmones arba tiesiog atsiunčia tuos, kurie palaiko, pabūna „mama“ ir „tėčiu“, „broliu“ ar „seserimi“, ir padeda mums užaugti, sustiprėti.
Matyt, Monika, tu iš tiesų esi stipri asmenybė, jei gyvenimas tau siūlo tokius išbandymus ir iššūkius. Kartais net sakoma, jog jis neatsiunčia žmogui daugiau nei jis gali pakelti, ištverti…
Tu gali tiesiog eiti dirbti, Monika, ir nieko čia tokio, kad ne iš karto po mokyklos baigimo pradėsi studijuoti. Kartais, manau, taip yra net geriau: įgyji patirties, yra galimybė praplėsti horizontus, pamatyti daugiau gyvenimo, pasaulio, užmegzti daugiau santykių, pažinti žmones, save, galų gale, įgyta patirtis ir tai, ką pamatai, supranti, įsisąmonini, padeda atsirinkti, ko gi iš tiesų nori gyvenime, atsakyti sau į labai svarbius klausimus: ko aš iš tikrųjų trokštu gyvenime, ką man pasirinkti, kokia kryptimi judėti, ką ir kur studijuoti, kas yra tas mano kelias, ko aš labiausiai noriu išmokti, ką dar turiu sužinoti, į ką gilintis.
Nieko baisaus, jei pradėsi studijuoti, pavyzdžiui, ne 18-kos ar 19-kos, o tarkime, 21 metų, kai jau būsi labiau subrendusi. Galbūt tuo metu jau turėsi savų pajamų, santaupų, gal jau galėsi šiek tiek emociškai atsiskirti nuo tėvų, jų gyvenimo modelio, visų tų neigiamų emocijų, o gal net ir fiziškai gyventi atskirai, t.y. ne toje pačioje erdvėje, pavyzdžiui, išsinuomoti kambarį ar butą, o jei nepakaks viskam lėšų, tą padaryti kartu su bendraminčiais, draugais ar draugėmis, galbūt sugalvosi studijuoti kitame mieste ar užsienyje ir gyvensi bendrabutyje. Taigi, Monika, galbūt galėsi pati rinktis bei pati atsakyti už savo pasirinkimus, sprendimus, pati susimokėti už savo studijas.
Tėvų vaikystės patirtis
Tiesą sakant, tėvai ir neprivalo išlaikyti savo vaikų po jų pilnametystės. Jie neprivalo atiduoti savo turto vaikams, neprivalo užmokėti už jų studijas, maitinti, rengti ir t.t. Jie tik gali padėti savo ūgtelėjusiems vaikams, jei tik patys to nori. Jie savo pareigą jau atliko: pagimdė, išnešiojo, maitino, rūpinosi taip, kaip sugebėjo, taip, kaip jie tą suprato. Neretai tėvai (jei tik jie nėra visiškai sutrikusios psichikos žmonės) elgiasi kažkaip blogai savo vaikų atžvilgiu ne dėl to, kad norėtų sąmoningai kenkti savo vaikams, juos kankinti, o dėl to, kad patys yra sužaloti.
Dažnai tėvai baimindamiesi dėl savo vaikų ir norėdami jiems gero (žinoma, gerais norais, kaip sakoma, ir kelias į pragarą grįstas, ir nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės) ima juos kritikuoti, bausti, sakyti savo vaikams įžeidžiančias pastabas, kad tik šie „neišleptų“, kad jų vaikai būtų „stiprūs“, mažiau pažeidžiami, užsigrūdinę, kad aplinkinis pasaulis jų nesužlugdytų, tarsi tokiu būdu, apsaugo juos nuo negandų.
Kaip ir minėjau, greičiausiai ir pačių tėvų vaikystė buvo nelengva, taigi, jie neturi iš ko duoti tos besąlyginės meilės, švelnumo, atjautos, nes šių dalykų patys negavo iš savo tėvų. Net tuo atveju, jei tėvai bando kažkaip apsimesti arba tiesiog stengiasi, kad jų vaikas nesijaustų taip, kaip jie savo vaikystėje, t.y. bando elgtis su savo vaiku taip, kad šis jaustų tą meilę ir būtų pasitikintis savimi, dažnai nieko iš to neišeina: vaikas būdamas jautrus, imlus, vis tiek jaučia, kad tai falšas, melas, jaučia, jog kažkas čia yra ne taip.
Pavyzdžiui, jis gali galvoti: „hm.., keista, mama/tėvas elgiasi su savimi ir aplinkiniais visiškai kitaip, nei man sako, kad turiu daryti“, taigi, vaikas jaučia, jog tėvai patys yra žemos savivertės, todėl negali perimti to tikro pasitikėjimo savimi iš savo tėvų… Atrodytų, beviltiška, ar ne? Egoistai tėvai negali užauginti ne egoistų vaikų, bet šie, tobulėdami ir mokydamiesi, vėliau gali įveikti tokią baisią savo ydą kaip egoizmas.
Tikėjimo, vilties ir meilės
Linkiu tau, Monika, stiprybės, kantrybės ir, kaip akcentuojama Šventajame Rašte (Himne meilei) – tikėjimo, vilties ir meilės: „taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė, – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13 ). Taipogi nepamiršk, kaip dar labai taikliai rašoma Biblijoje (Meilės ir tikėjimo kilmėje), jog meilė visada nugali ir išveja baimę: „nebėra meilėje baimės, o tobula meilė išvaro baimę” (1 Jono 4, 18).
Taigi, Monika, linkiu tau drąsos mylėti, o visų svarbiausia – išdrįsti pamilti save, nes tik tuomet galėsi mylėti kitus ir pasaulį, o taip pat – gerų ir teisingų pasirinkimų. Sėkmės!
Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt
Stiprybės, Tau, mergaite!
Stiprybės, tvirtybės! Bei manau jei butas tavo kada norėsi visada galėsi parduoti. Jis tavo nepaleiski.neperašyki. nes dar pragers…
Esi šaunuolė! Pati esu užaugusi ypač sunkiomis aplinkybėmis nuo dešimt metų. bet esu gyva ir daug pasiekusi. bei jaučiuosi laiminga!
Ne Velnio! Jei moki uzsienio kalba, vaziuok studijuot i uzsieni. Gausi finansavima ir mokslams ir pragyvenimui siek tiek. Dasidursi dirbdama po mokslu (vakarais arba savaitgaliais) visi studentai taip daro! Nepasiduok! Tiesiog negali! Ne dabar! Irodyk net ne tevui, o sau … Ir garantuoju.. Juoksis puodas, kad katilas juodas…
Pati buvau tokioje situacijoje, niekada nejauciau mamos meiles o tevas pasibego man dar net negimus. Neiskentusi tiek emocinio, tiek fizinio smurto, issikrausciau, dabar dirbu ir mokausi, pati save islaikau. Su mama nesikalbejau jau 4 menesius ir kad ir kaip ziauriai nuskambetu, niekada nesijauciau laimingesne ir laisva. Is pradziu bus sunku, bet kai atsiribosi nuo ju sielos nuodijimu, su laiku atrasi laime ir ramybe. Nepasiduok, musu tokiu labai daug ir mes, uzgrudintos tokiu aplinkybiu esame bebaimes.
Oi mergaitė, kaulais jaučiu, kad kažką nutyli… Tėvai įskaudina tada, kai patys jaučiasi nusivylę ir įskaudinti vaikų elgesio… Taip jau girdžiu tavo klausymą, ką aš žinau apie gyvenimą, patikėk gal ne tiek daug, bet pakankamai. Ne šventi puodus lipdo. Panaši situacija praeita pačios, bet vaikai ne šventi, jie patys kalti dėl savo tėvų reakcijos. Tu dar tik lipi iš paauglystės kelnyčių. Todėl neteisk anksčiau laiko. O kaip pati nuėjusi į tūsą, gerai su draugais pasilinksminsi, nepamiršk savęs paklausti, o kodėl aš „gerai patūsinau”. Juk ten alkoholis irgi liejasi ne upeliais, bet jūromis… O kur dar draugo/-ės pamerkta akis ir iš kišenės pasiūlyti „ratai”? Ir tada, kai savaitgalinis maratonas prasidės ketvirtadieniais ir baigsis sekmadieniais… Tai durys į tą patį alkoholizmą. Jei tų pagundų nematei, vadinasi dar pamatysi.
Kokie bebūtų tėvai, juos reikia gerbti. Nenusisuk nuo tėvų, jiems irgi nebuvo lengva auginti tave. Gal jie nebuvo tie tėvai, kurie šeimai ruošėsi. Gal šeima sulipdyta iš reikalo? Gal jiems reikėjo savo gyvenime kažko atsisakyti dėl tavęs. Vadinasi jie nebuvo tokie egoistai, nes tu užaugai… Ar teisinga reikalauti daugiau, nei gali gauti šiandien? Visko gyvenime būna. Kad ir kaip būtų sunku, rask jėgų suprasti. Žmonės geria ne iš gero gyvenimo. Tau 19, bet tai ne tas amžius, kad galėtum savo tėvus smerkti. Praėjus dešimčiai metų tu juos galbūt suprasi, jei norėsi suprasti. Ir bendros kalbos reikia ieškoti. Jei ieškosi, rasi. Didžiuojiesi, kad pavedėjai namus, bet sąžiningumo dėlei atsakyk, kas tuos namus išlaiko?
O tas sunkesnis kelias augina asmenybes. Svarbu negailėti savęs. Po mokslų galima bandyti stoti tiek į užsienio universitetus, tiek ir vietos. Finansavimą gavus, tereikės tik susirasti kaip gali save išlaikyti pati. Moki rašyti – siųsk straipsnius į laikraščius. Moki tvarkyti kompiuterius ar perinstaliuoti programas, šaunu- studentams kompai užlūžta dažnai ;) Nėra išeities be padėties. Tik imkis to, kas tau patinka.
Neužmiršk šiandien parašytų savo žodžių apie tėvus, nes ateis laikas, kai tu tai prisiminsi ir gailėsis… ir greičiausiai prisiminsi tada, kai jie mirs. Jei neprisiminsi ir neieškosi bendro sutarimo su tėvais, vadinasi esi egocentriškas žmogus, myli tik save ir savo pasaulį, kuriame nėra vietos žmonėms, kurie tave užaugino. Patikėk, nebus vietos ir tam pasakų princui, kai jis tau atsibos. Ir galbūt atsitiks taip, kad tau taip pat bus įprasta įskaudinti savo pačios vaikus… Jei ne, ieškok sprendimo šiandien. Keisk ne kitus, bet save pačią. Ir neieškok paguodos savigailoje, tai žema. Eik į priekį, jei atlaikei psichologinį spaudimą šiandien, vadinasi gyvenimas tave rengia didesniems darbams. Patikėk, tiek studijose, tiek naujame darbe psichologinio spaudimo neišvengsi, nes tu ne pinigas, todėl visiems niekada neįtiksi… Ačiū, jei perskaitei iki pabaigos, gal ne viskas dar prarasta…