Kaip padėti sesei, kuri neranda vietos, šiame žiauriame pasaulyje?

0 (0)

Klausimas: Sveiki, rašau Jums, nes nebežinau į ką daugiau galėčiau kreiptis. Susidūriau su labai svarbiu klausimu – kaip padėti brangiausiam žmogui (sesei)? Jai 25-eri, save apibūdina, kaip neturinčia vietos, šiame žiauriame pasaulyje, būtybe. Viskas, manyčiau, prasidėjo prieš ketverius metus, kuomet ji susipyko su savo artimiausiomis draugėmis (iš viso jų buvo penkios; draugės nuo vaikystes, visuomet leisdavo laiką kartu). Tuo metu ji buvo ketvirtame kurse. Baigusi bakalauro studijas, nusprendė įgyti magistro laipsnį. Teko persikelti į kitą miestą. Šis žingsnis buvo didelis šokas (gyveno bendrabutyje – neturėjo kampelio, kur galėtų pabūti viena). Pasakodavo, kokie jos grupiokai šaunūs ir kokia ji jaučiasi nevykėlė būdama tarp jų (pagal seserį, jie turėjo gerą gyvenimą – darbą, kai kurie netgi savąjį verslą ar šeimas, buvo drąsus, savimi pasitikintys žmonės – kitaip nei ji). Bijodavo kalbėti prieš auditoriją, sunku buvo mokytis. Nusprendė pasiimti akademines atostogas, pasidaryti pertrauką tarp mokslų ir apsispręsti, ko gi pagaliau ji nori iš savo gyvenimo. Išvykome kartu į Londoną, nusprendėme šiek tiek užsidirbti pinigėlių. Darbą radome sunkiai (dirbome toje pačioje vietoje). išdirbome ten mėnesį ir abi atleido be jokios priežasties). Pinigų visai neturėjome, vos išeidavo nusipirkti maisto (gyvenome iš paskutinių santaupų, nemažai pasiskolinome). Galiausiai ji susirado darbą, tačiau to atlyginimo neužteko išlaikyti mūsų abiejų, tad teko grįžti į Lietuvą su dideliu minusu kišenėje. Tačiau svarbiausia šios istorijos dalis – prieš išvykstant į Londoną sesutė susirado vaikiną, kurį be galo įsimylėjo. Draugystę visuomet lydėjo pykčiai (nuolat girdėdavau, kaip jie pykstasi dėl menkiausių dalykų), nuo pat pradžių mačiau, kad jiems nieko neišeis. Grįžome į Lietuvą. Ji apsigyveno su savo vaikinu. Gyveno jo sąskaita (maistas, butas, įvairiausi pirkiniai…). Kitaip sakant – buvo visiškai finansiškai priklausoma nuo jo. Kuo toliau, tuo labiau jų pykčiai darėsi rimtesni, kol išaugo į smurtą. Prasidėjo mėlynės ant rankų, veido. Kuomet susipykdavo, nesusitvardžiusi išeidavo iš jo namų. Kaskart, atrodydavo, kad viskas baigta – paliks jį ir pradės naują gyvenimą. Tačiau, vėl ir vėl grįždavo atgal. Paklausus kodėl taip elgiasi, ji atsakydavo, kad bijo pradėti viską iš naujo, nenori gyventi viena, apskritai – neturėtų iš ko gyventi (niekaip nesiseka rasti darbo). Ne karta yra pagalvojusi apie savižudybe, dėl to labai dėl jos nerimauju. Iš tikrųjų, neįmanoma visko apsakyti. Viskas daug sudėtingiau, negu čia paaiškinau. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau jai padėti. Aš suprantu tą, jog ne viską dar pati žinau, bijau pagalvoti apie tai, kiek dar faktų ji gali nuo manęs slėpti. Baisiausia, kad prisimenu ją visuomet linksmą, aktyvią, draugų kompanijoje, apie nepasitikėjimą savimi – nebūdavo jokios kalbos. Dabar ji jautri, dažnai verkia, dažniausiai guli lovoje bei miega (iš namų neįmanoma ištempti). Prašau patarkit man ką daryti, kaip jai padėti. Nenoriu, kad ji vėl grįžtu atgal ir leistųsi žeminama. Labai tikiuosi gauti greitą atsakymą.

Beata (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Beata. Džiaugiuosi, kad parašei tikrai jautrų ir skausmingą laišką. Taip pat džiaugiuosi, kad Tavo sesei labai pasisekė, kad turi tokį rūpestingą, jautrų ir mylintį artimą žmogų – Tave. Panašu, kad Tu kaip angelas sargas sunkiais Tavo sesutei laikais, visad esi greta jos.

Beata, suprantu kaip Tau neramu dėl sesers. Ir, matyt, ne be reikalo. Ir Tavo indėlis šioje vietoje pirmiausia galėtų būti – sesers nukreipimas pas specialistus, nes pagal Tavo aprašytą situaciją, ji yra rimtoje situacijoje. Jei tai būtų mano sesuo, pirmiausia bandyčiau pasakyti jai, kad situacija priklauso nuo jos, nuo jos sprendimų ir noro šią situaciją pakeisti. Smurtas yra netoleruotinas jokiomis aplinkybėmis. Tai luošina ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Išeitis visada yra. Sprendimai visada gali būti surasti, tik reikia norėti juos rasti.

Beata, neparašei ar Tu esi jaunesnė ar vyresnė už savo sesę. Kažkodėl prisiėmei jos globėjos vaidmenį. Guodei, kai ji blogai jautėsi kitame mieste, palaikei, kai ji blogai jautėsi su grupiokais, su ja išvažiavai į Angliją, kartu įsidarbinote, visada buvai kartu. Nerimavai ir toliau nerimauji dėl ydingų santykių su smurtaujančiu vyru. Esi 25-erių metų suaugusios moters „mama“. Kaip pati tame jautiesi? O kaip gi Tu? Ar per rūpestį dėl sesės gali rūpintis savo gyvenimu, savo poreikiais ir savo gyvenimo kūrimu? Rūpinantis artimaisiais, ypač, kai jiems patiems sunkiai sekasi, kyla grėsmė gyventi „kito, t.y. to artimojo gyvenimu“, pamirštant save.

Atsakant į Tavo klausimą – „prašau patarkit man ką daryti, kaip jai padėti?“, galėčiau atsakyti taip: nukreipti pas specialistus, gali padrąsinti, pabandyti parodyti, kad už savo gyvenimą, pokyčius, permainas ir ateitį ji yra atsakinga pati. Padėti galima tik tam, kuris pats nori pokyčių ir už tai prisiima atsakomybę. Kitas, nors ir turėdamas didžiausią norą, neišspręs mūsų problemų, nenutrauks santykių su smurtautoju, neuždirbs mums pinigų, nebaigs už mus mokslų ir t.t.

O Tau, miela Beata, linkiu stiprybės, sėkmės ir nepamiršti savęs.

Psichologė Jurgita Skiparienė
El.paštas jurgita.skipi@gmail.com