Kai darosi be galo sunku

Klausimas: Sveiki, mano šeimoje su laiku kyla vis daugiau sunkumų. Darosi be galo sunku… Nebeturiu su kuo pakalbėti. Vaikystėje mano tėvai išsiskyrė. Mane išlaikė mama, seneliai. Namie būdavo sunkumų, girtuoklysčių. Vaikystėje esu patyrus didelę baimę, mačiusi muštynes, girdėjusi baisiausius grasinimus. Mama ieškojo kito vyro, savo laimės. Bet ta laimė neatėjo, o namie buvo per sunku. Mama susidėjo su vyru, kuris ją įsimylėjo, tačiau mama to nejautė. Mama džiaugėsi ramesniais namais, pritekliumi, galimybe gyventi pilnavertį gyvenimą, apsaugoti mane. Kai man sukako 18 nusižudė mano tėvas, tai buvo netikėta ir šokiruojanti netektis. Pradėjau domėtis apie tai, kodėl žmonės taip pasielgia… Vėliau močiutė sirgo depresija, matėme jos sunkias dienas. Ji taip pat serga epilepsija. Kartą parduotuvėje nukrito, susižeidė, labai išgyvenau dėl jos. Mama nuolat labai ja rūpinosi, palaikė. Paskutinius pinigus ir jėgas atiduodavo priežiūrai, rūpesčiui. Bet vos vienas dalykas pagerėja kitas pablogėja… Seneliui blogėjo, kaukė šunys… Jis atsidūrė ligoninėje. Ten patyrė 3 operacijas, prabuvo beveik mėnesį, kol galiausiai jo netekom. Tai buvo didelė nelaimė visai šeimai. Mama labai stipriai išgyveno, suprato, kad jis buvo artimiausias jos žmogus. O man labai skaudu ją tokią matyti. Praėjo metai. Senelio metinės, mama padaugino alkoholio, nes negerianti yra… Jai prasidėjo panikos priepuolis, ji verkė, mušėsi, šaukė. Niekada jos tokios nemačiau. Rašydama tai man liejasi ašaros, nes rodos žemė slysta iš po kojų… Tą vakarą mama susipyko su patėviu, rėkė, šaukė, kad su juo yra tik iš nevilties, nes pati per mažai uždirba. Šaukė, kad pasiilgo tėvo (mirusio senelio)… Po savaitės, jai prasidėjo depresija. Ji nieko nenori, ji nusivylusi viskuo. Nežinau kaip jai padėti, nesuprantu, kodėl mūsų šeimoje tiek bėdų… Mama supranta, kad tai depresija nusipirko antidepresantų, tačiau pas gydytojus neina ir nieko nenori girdėti. Man labai sunku… Neturiu artimo žmogaus, kuris padėtų, mama man buvo viskas, o dabar negaliu jai padėti, ji tapo kitokia, neklauso, negirdi… Padėčiau jei galėčiau, bet nėra kaip… Nuo patėvio neturim kur išeiti, pinigais mamai padėti neturiu galimybės, nebent ne daug. Ji nebemato jokios prasmės. O su laiku ir aš nebematau… Man 22 metai, tačiau mintys juodos juodos… Nebėra šviesos tunelio gale. Nebėra artimų žmonių šiame pasaulyje.

Būčiau dėkinga už patarimus, bet kokią pagalbą.
Norėčiau likti anonimiška.
Dėkoju…

Atsakymas: Tau tik 22-eji, tačiau išgyvenai tiek, kiek kiti galbūt nepatiria per visą savo gyvenimą. Atrodo, kad visą laiką turėjai skirti savo artimųjų nelaimėms, taip ir neturint laiko savo gerovės kūrimui. Supratimas, kaip greit ir kaip daug galime netekti, priverčia mus dar labiau vertinti savo brangius žmones, laiką su jais, prisiimti daugiau atsakomybės. Dabar ant savo pečių neši sunkią naštą – atsakomybę už motinos laimę. Viena sunkiausių naštų yra matyti kenčiant mūsų artimiausius ir negalėti jiems padėti. Deja, net ir labai norėdami, negalime apsikeisti vaidmenimis su savo tėvais ir nukreipti juos kaip vaikus (tėvai nėra linkę klausyti savo vaikų patarimų). Galbūt galėtų padėti judviejų atviras pokalbis – pasakyk, kaip tau sunku matyti ją tokią nelaimingą, klausk, kaip galėtum jai padėti. Parodyk, jog esi šalia ir būsi, kada tik jai reikės, mylėsi ją visada, kokia ji bebūtų. Kita vertus, jei ji pamatytų, kad tu pati, nepaisant sunkios patirties, radai jėgų susikurti savo laimę, galbūt tuomet ji pradėtų matyti, kad ne viskas aplink yra vien juoda, kad būti laimingu yra įmanoma, kad tai priklauso nuo mūsų pačių, kad jei jos mergaitė tai gali, galbūt ir ji pati galėtų rasti jėgų… Mūsų laimės kūrimas yra svarbiausia ir tik mūsų vienų atsakomybė. Laimės jausmą pirma turime atrasti savo viduje. Keli būdai, nuo ko galima pradėti.

· Išsipasakok, nelaikyk visko savyje. Jei nerandi artimo žmogaus, visada būsi išklausyta psichologinės pagalbos savanorių ar specialistų telefonu.

· Kai viskas atrodo blogai ir rodos beviltiška surasti bent vieną šviesią mintį, verta savęs paklausti, kas vis tik man padėjo išsilaikyti ir nepulti į dar didesnę neviltį? Visada yra kažkas, kas mums suteikia jėgų kovoti (suteikė jėgų kreiptis į mus ?).

· Kai pasidaro nepakeliamai sunku, leisk sau verkti. Su ašaromis leisk kartu išeiti ir savo liūdesiui. Bandyk pamatyti šalia save, esančią penkerių – mažą mergaitę, kuriai be galo liūdna. Pamatyk save glostant mergaitei galvą, guodžiant ją, tariant „viskas gerai, viskas praeina”.

· Jei nerimas padidėja dienos metu, kai nenori viešumoje rodyti savo emocijų, pasistenk pamatyti aplinkoje kažką gražaus – įsivaizduok, kad turi fotoaparatą ir nori pagauti gražų kadrą. Galbūt padėtų išėjimas į lauką ar trumpas pasivaikščiojimas, kai retai pastebimas dangus ar debesys gali lengviau sužadinti mūsų vaizduotę.

· Kiekvieną rytą, prieš atsikeliant iš lovos, prisiversk atrasti bent tris dalykus, dėl kurių gali jaustis dėkinga. Kaip ir kasnakt, prieš miegą, prisimink tris (kad ir mažus) gražius dienos įvykius. Mūsų pačių susikurti ritualai padeda mums greičiau pajusti stabilumą – pagrindą po kojomis, jausmą, kad mes galime kažką kontroliuoti, kažką keisti.

· Kasdien skaityk ar klausykis ko nors įkvepiančio. Kai negalime kontroliuoti, kas vyksta aplink, skaitymas ar kitas aktyvus dėmesio nukreipimas gali padėti mums kontroliuoti savo vidinę būseną.

· Prisimink, kad viskas praeina. Po kelerių metų galėsi į šią savo sunkią situaciją pažvelgti kaip į vertingą patirtį, kuri padarė tave stipresne.

Nugalėdami sunkumus, sustiprėjame ir geriau pažįtame save – sužinome savo stipriąsias puses, įvertiname, kas mums yra svarbu. Tik kai neturime kitos išeiteis, galime sužinoti, kiek stiprūs esame iš tikro. Stiprios asmenybės atsiranda, tik nugalėjusios sunkius gyvenimo iššūkius ir išmokusios susikurti savo laimę bet kokiomis aplinkybėmis.

Psichologė Radvilė Ramonaitė – Nagy
www.PsichologasInternetu.lt
FB: PsichologasInternetu.lt
El. p. radvilenagy@gmail.com