Kompleksai

1. Kas tai yra kompleksai ir kokią įtaką jie daro žmogaus gyvenimui?

Psichologiniais kompleksais vadiname žmonių įsavaizdavimus apie savo fizinius, protinius bei psichologinius trūkumus ir polinkis juos perdėti. Jie kelia gilius išgyvenimus, dažniausiai slepiamus nuo aplinkinių. Nereikia manyti, kad kompleksuoja tik silpnieji. Kaip nėra žmonių be trūkumų, taip nerastume žmogaus, neturinčio kompleksų. Kompleksai trukdo svarbiais momentais, pvz. ekstremaliose situacijose ar renkantis partnerį. Jie tampa kliūtimi priimti sprendimą arba imtis atsakomybės. Suveikia tarsi pavojaus signalas, einąs iš pasąmonės buvus kažkada panašiai situacijai. Todėl kompleksų veikiamas žmogus negali laisvai jaustis bei pilnaverčiai džiaugtis gyvenimu. Jo pasirinkimai tarsi ribojami iš vidaus. Bet kartais priklausomai nuo asmens kompleksai padeda pasiekti tam tikrų aukštumų.

2. Kada dažniausiai kompleksai pradeda formuotis?

Dauguma kompleksai formuojasi ankstyvoje vaikystėje, kai mažyliai dar negeba mąstyti kritiškai bei „filtruoti“ gaunamos informacijos. Pagrindu jiems atsirasti gali būti suaugusiųjų ištarti neatsargus žodis, pikta pastaba, arba labai didelis mažylio noras, kuriam buvo nelemta išsipildyti. Paauglystėje taip pat gali atsirasti kompleksai, nes paauglių psichika yra labili ir neprisitaikiusi spręsti sudėtingų situacijų. Vyresniame amžiuje neįveikus sunkios svarbios užduoties, esant stipriems išgyvenimams irgi gali išsivystyti kompleksas, tačiau labai tikėtina, kad tai yra vaikystėje įgyto komplekso atspindys.

3. Kokie žmonės dažniausiai linkę kompleksuoti dėl tam tikrų dalykų?

Kadangi pačių įvairiausių kompleksų ištaka yra vaikystėje, paprastai kompleksuoja žmonės, kuriems jų vaikystės šeimoje nepavyko išsiugdyti pilnavertiškumo jausmo. Vaikai, kuriuos supa šilta palanki šeimos atmosfera, kai tėvai visada šalia, palaiko ir drąsina, vargu ar kentės nuo nevisavertiškumo komplekso. Kaltės kompleksą turi žmonės, kuriuos vaikystėje „sėkmingai“ valdė gimdytojai, ypač mamos. Suaugę apsimeta įskaudinti vaiko, juk taip patogu vėliau sakyti: „jei nepadarysi to ar to, tu mane įskaudinsi‘ – ir vaikas, bijodamas mamos sielvarto, vykdys jos norus. Tėvų užkrauta per didelė atsakomybė „tu man ligą įvarysi“, įteigta gėda „jei padarei kažką ne taip, tau nepasisekė, gėdykis“, aukojimasis „tau atidaviau visą savo gyvenimą, o tu…“ , neišsipildę tėvų lūkesčiai – visa tai augina kaltės kompleksą, o vėliau „kalto“ vaiko jausmai perkeliami į suaugusiojo gyvenimą. Apibendrinant galima teigti, kad daugiausiai kompleksuoja žmonės, nemylintys savęs.

4. Dėl ko dažniausiai kompleksuoja vyrai ir dėl ko moterys?

Viršininko (baimė būti žemesniu, „pavaldiniu“, kai viršininkė yra moteris arba žmona užima aukštesnes pareigas, uždirba daugiau nei vyras), Donžuano (iš baimės būti paliktam siekiama užkariauti kuo daugiau moterų), vidutinio amžiaus (skausmingai suvokiama, kad tokio amžiaus būnant nepavyko pasiekti aukštumų, laimėjimų), lytinio bejėgiškumo, mažo ūgio ir kai kurie kiti kompleksai būdingi tik vyrams.

Moterys dažniausiai kompleksuoja dėl išorės, figūros. „Moteriškais“ laikomi Pelenės kompleksas, kai moteris, įkvėpta vaikystės pasakų, meilės romanų bei melodramų pasyviai laukia „savo princo“ vietoj to, kad veiktų; Amazonės kompleksas (moters negatyvus požiūris į vyrą); „mokytojos“ kompleksas (siekama įrodyti savo teisybę, kritikuoti, mokyti kitus gyventi taip, kaip „dera“). Vyresniame amžiuje moterys jaučia „uždarų durų“ kompleksą, kuomet baiminamasi netekti moteriško patrauklumo ir dedama daug pastangų atjaunėti. Kaltės kompleksas dažnesnis pas moteris dėl didesnio pastarųjų emocionalumo.

5. Kaip išmokti pamilti save?

Daugiau kompleksų turi tie žmonės, kurie nemyli savęs. Greičiausiai jie neišmoko to vaikystėje. Pagrindinis jų elgesio motyvas: baimė nepatikti, būti atstumtam. Jie nuolat mano, kad daro kažką ne tą ir atrodo ne taip kaip reikia. Užslopindami savo interesus iš visų jėgų stengiasi įtikti partneriui bei kitiems. Verta įsisąmoninti, kad jau suaugome, turime asmeninę patirtį ir gebame savarankiškai spręsti. Galime pasirinkti išmokti patiems tenkinti savo poreikius, o ne paklusti kitų reikalavimams. Verta sudaryti savo gerų savybių sąrašą, kuris nuolat papildomas. Jei žiūrėsime į save akimis žmogaus, nieko nežinančio apie mūsų kompleksus, be abejonės pamatytume savyje daug patrauklių bruožų. Išgirskime kitų pagyrimus mūsų adresu. Įsiklausykime į savo norus, būkime drąsūs keisti savo išorę, elgesį, susirasti naujų netikėtų pomėgių, būkime atviri tam, kad geriau būtume suprasti.

6. Kada kompleksai tampa didele problema? Kaip ją spręsti?

Nepasitenkinimas savo fizinėmis ar psichologinėmis savybėmis paprastai kyla bet kuriam žmogui, ir tai yra normalu. Kompleksas tampa problema, kai žmogus negeba įsisąmoninti nepasitenkinimo priežasties, ir jį užvaldo panika ar depresija. Jei išgyvenimai dėl komplekso pradeda dominuoti dvasiniame žmogaus gyvenime, jis nebegali vystyti savo kūrybingumo bei gabumų. Kai jaučiamas nepasitenkinimas, diskomfortas dėl komplekso, trukdančio gyvenimo kokybei, tai irgi problema, kurią reikėtų spręsti. Supraskime, kad nėra žmonių visiškai be kompleksų, juos turi net pripažinti gražuoliai ir sėkmingi asmenys. Kompleksus „maitina“ kitų nuomonės baimė, bijoma atrodyti juokingai ar negražiai. Ugdykime humoro jausmą, nebijokime kartais patys iš savęs pasijuokti. Neverta kreipti dėmesio į užgaulų elgesį – taip besielgiantieji patys turi didesnių kompleksų… Meskime sau iššūkį: darykime, kalbėkime tai, ko visada norėjome, bet bijojome, vengėme. Įgykime pasitikėjimo savimi ir svarbiausia – mylėkime save, vienintelį žmogų, kuriam to reikia labiausiai. Yra atvejų, kada galima atsikratyti ne tik komplekso, bet ir to, dėl ko jis kilo, pavyzdžiui per didelio svorio, nors vertėtų turėti omeny, jog esame unikalūs ir verti meilės tokie, kokius mus sukūrė gamta. Galima papasakoti apie savo baimes draugams, tikėtina, kad jie atjaus ir palaikys, o jei tai neįmanoma, kompleksų problemas galima spręsti su psichologu.

7. Ar iš tiesų kompleksai yra blogai?

Ne visada. Paradoksalu, bet kompleksų buvimas byloja apie gerą psichinę sveikatą. Žmogaus be kompleksų savęs suvokimas tikėtinai yra sutrikęs, jei jam nesvarbu, ką apie jį mano kiti. Kompleksai nėra liga ar trūkumas. Žmogus skirtingai nuo gyvūnų nuo pat gimimo nuolat jaučia savo jėgų ir galimybių trūkumą bei stengiasi tai kompensuoti siekdamas tobulumo. Tokioje situacijoje kompleksai – tai stimulas, bet ne stabdis. Būna atvejų, kai žmonės, šalinami kompleksų sukeltus trūkumus, pasiekia puikių rezultatų moksle, sporte, kūryboje ar tiesiog sėkmingai pakeičia savo išorę. Manoma, kad kompleksai susiję su asmenybės apsaugos mechanizmais, kurie kritiniais momentais saugo psichinę sveikatą.

8. Kaip tėvai turėtų auklėti ir auginti savo vaikus, kad šie užaugtų savimi pasitikinčiomis asmenybėmis ir kuo mažiau būtų linkę kompleksuoti?

Dažniausia kompleksų priežastis – neteisingas auklėjimas. Pagrindines tėvų klaidos, kurios dažnai paleidžia kompleksų mechanizmą: lygina savo vaiką su kitais; labai retai giria; viską leidžia; myli ir vertina jį tik už tam tikras savybes ar laimėjimus, o ne už tai, kad jis jų vaikas; nepadeda vaikui kurti santykių su aplinkiniais. Tėvų nuolatinė kritika, grubūs užgaulūs žodžiai, pašaipos tik „užaugins“ kompleksus. Vaikams svarbiausia – tėvų moralinis palaikymas.

9. Ar tiesa, kad kompleksuoti žmonės yra labiau linkę kritikuoti kitus ir aplinkiniams kelia didesnius reikalavimus?

Turint tam tikrą kompleksą, (pvz. pranašumo, „mokytojos“) žmogus labiau linkęs kritikuoti kitus. Nevisavertiškumo kompleksas paskatina kritikuoti ir kelti reikalavimus kitiems, nes gali būti slopinamas, o kritikuoti save per daug skausminga, todėl kritika nukreipiama į pašalinius.

10. Ar polinkis į neištikimybę ir kompleksai gali būti tarpusavyje susiję?

Polinkį į neištikimybę lemia daugybė priežasčių, ir tam tikri kompleksai (nevisavertiškumo jausmas, artimų santykių baimė) gali išprovokuoti neištikimybę. Kartais žmogui atrodo, kad išdavęs jis atsikrato kai kurių savo kompleksų (seksualinio bejėgiškumo ar nepasitenkinimo, išorinio nepatrauklumo).

11. Kaip padėti paaugliui išvengti jo amžiui būdingų kompleksų arba kaip su jais susidraugauti?

Paaugliai mokosi analizuoti įvykius, įvertina savo išorę bei elgesį, ieško padėties supančiame jų pasaulyje. Bet kuris neatitikimas jų įsivaizduojamoms normoms gali sukelti kompleksą. Labiausiai paplitę paauglystės kompleksai yra dėl išorės, dėl finansinės padėties, dėl meilės be atsako, pirmūno kompleksas. Pats paauglys su kompleksais nesusidoros, todėl yra svarbi tėvų pagalba. Jei suaugęs, su kuriuo buvo netinkamai pasielgta, geba išanalizuoti priežastis (skriaudėjo pavydas, pyktis, blogas charakteris), tai paauglys dar nemoka tinkamai reaguoti. Svarbu dalintis su tėvais savo nerimu ir išgirsti jų patarimus, nuomonę, palaikymo žodžius. Paauglys turi jausti, kad tėvai jį gerbia, supranta, pasitiki ir myli ne už jo savybes, bet už tai, kad jis jų vaikas. Svarbu suprasti, kad žmogaus vertė nepriklauso nei nuo materialinių, nei nuo fizinių savybių, o tik nuo jo unikalumo. Išmokęs save mylėti ir vertinti, paauglys bus priimtas ir aplinkinių.

12. Kaip padėti vaikui, kuris jaučia kompleksą prieš pasiturinčius bendraamžius dėl savo šeimos nepritekliaus?

Paauglių tarpe „madinga“ lyginti, kieno tėvai labiau pasiturintys, kieno telefonas ar drabužiai brangesni. Vaikai, kurių tėvai nespėja paskui „progresą“, gali jaustis nuskriausti, nevykėliai. Svarbu paaiškinti ir parodyti pavyzdžių, kad materialinė gerovė yra dar ne pats svarbiausias dalykas. Kur kas svarbiau atrasti ir realizuoti save ten, kur gabumų bei atkaklumo pagalba galima pasiekti ne tik piniginės gerovės, bet ir gyvenimo pilnatvės.

13. Kaip reiktų gyventi, kad justi pilnatvę ir nebūti kamuojamiems kompleksų?

Prisiminti, kad kompleksų turime visi. Gyvenimas dėl to tik spalvingesnis, nes tikriausiai būtų gana nuobodu gyventi tobuloje visuomenėje, kur kiekvienas žmogus yra „užbaigtas“ kaip tobulas meno kūrinys. Atpažinti savo kompleksus bei suprasti jų priežastis, juos priimti, būti drąsiems keistis, ir svarbiausia – mylėti save.

 

Psichologė Svetlana Ramoškienė
svetlanna13@gmail.com