Konfliktiškas žmogus. Kaip spręsti konfliktus?

Ar jums patinka konfliktai? Ar mokate konfliktuoti taip, kad turėtumėte nekonfliktiško žmogaus reputaciją? Mūsų pasaulyje “konfliktas” slepia tokią gausą neigiamų asociacijų, kad kalbėti šia tema be baimės ir pasipriešinimo beveik neįmanoma. Todėl pažiūrėkime į tai kiek giliau, nes viskas, kas nesuprantama – baugina. Tad, tegu tampa aiškiau.

Taigi, kiekvieną dieną mūsų interesai ir nuomonės kaktomuša susiduria su kitų žmonių interesais ir nuomonėmis. Ir kyla “potencialus” konfliktas. Kol kas akivaizdaus susidūrimo nėra, tačiau viena iš šalių (arba abi) nesutapimą jau pastebi. Tuo atveju, kai situacija mums nėra labai svarbi, sprendimas nesivelti į konfliktą rasis lyg savaime ir nesukels vidinio pasipriešinimo. Na, tai ir nebus konfliktas. Tiesiog – dar vienas įrodymas, kad pasaulis netobulas. O dabar įsivaizduokime, kad situacija mums yra svarbi, susijusi su mūsų artimaisiais, vaikais, vidinėmis vertybėmis, atmosfera darbe ir panašiai.

Šiame etape yra du “klystkeliai”:

1. Mėginti išvengti konflikto ir įtikinti save, kad jo nėra, kad jūs nejaučiate pykčio ir susierzinimo. Nepavyks. Juk jausmų negalime įtikinti, jie tiesiog yra. Kiek bekartotum “chalva”, burnoje saldžiau nebus. Kas nutiks? Pasyvi agresija – garantuota. Jėga, gimstanti agresijoje ir skirta apsiginti, pavirs nuodais, nukreiptais į save. Rasis visi tie “kad tu paspringtum”, apkalbos, sarkazmas ir nuvertinimas, staigus “apkurtimas” ir užmaršumas, apgaulė, pasitikėjimo praradimas. Ir santykiai taps tiesiog nuodingi. Virti savo pyktyje yra banaliai kenksminga sveikatai.

2. Įkristi į lėkštą emocinio afekto būseną. Paprastai tai anksčiau ar vėliau nutinka, jeigu tik stengeisi, žmogau, išvengti konflikto. Kitaip sakant, pasyvi agresija užnuodys vidų tiek, jog išsilies į išorę nekontroliuojama atviros agresijos banga.

Abu variantai nutinka tuomet, kai mes bijome konflikto. Tai ta pati baimė, kuri gyvena mumyse nuo vaikystės, kai už bandymus prieštarauti mus vienaip ar kitaip nubausdavo. Kai mes neturėjome veiksmingo, vaisingo bei padedančio vystytis konflikto patirties. Todėl…

“SUTIKRINAM LAIKRODŽIUS”

Kalbant visiškai supaprastintai, kiekviename iš mūsų yra mintys, jausmai, vertybės. Atsisėsti ir ramiai pasižiūrėti iš abiejų pusių. Pavyzdžiui: mokytoja į dukros sąsiuvinį įrašo pašaipų, kandų komentarą. Dukra pyksta ir nebenori mokytis. Mama siunta ant mokytojos. Taigi, mama:

• Jausmai. Pyktis. Pojūtis, kad nesugeba apginti vaiko, bejėgiškumas. Pasipiktinimas. Baimė “nutrūkti”. Baimė atrodyti neišauklėta. Baimė pakenkti vaikui.
• Vertybės ir įsitikinimai. Vaikai nesimoko gerai, jeigu juos žemina. Asmenybės menkinimas – nepriimtina. Mokytojai privalo ne tik mokyti, bet ir palaikyti vaikus emociškai. Tėvai privalo ginti savo vaikus.
• Mintys, racionalizavimas. Mokytoja, ko gero, iš “senosios mokyklos”. Mokykla reikalauja rezultatų. Mokytojai nepatinka mano vaikas. Mokytoja – pikta kvaiša. Mokytoja pati “traumuota”.

O dabar tą patį padarykime iš kitos pusės. Žinoma, tai bus tik prielaidos, kurias patikrinti – kito etapo užduotis. Taigi, mokytoja:

• Jausmai. Vaikai erzina. Tėvams nusispjauti. Vaikas negerbia. Och, kokie visi protingi. Kaip man viskas nusibodo.
• Įsitikinimai. Be įsakymų ir kritikos nieko neišmokysi. Vaikas turi mokėti savarankiškai tvarkytis su savo emocijomis. Emocinė vaikų būsena – ne mano “daržas”. Mokytojai turi būti griežti.
• Mintys, racionalizavimas. Jų gali ir nebūti. Ko gero, toks yra įprastas mokytojos bendravimo būdas ir čia nėra jokios pasyvios agresijos. Galbūt, ji galvoja, kad tėvai pataikauja vaikui, ir tokiu būdu stengiasi išlyginti balansą, kritiką matydama kaip gėrį.

Apmąstę ir išnagrinėję šias prielaidas, keliaujame toliau.

TIKRINAME “TVIRTUMĄ”

Užduoties “patikrinti savo prielaidas” atsiradimas pats savaime pašalina poreikį nedelsiant pulti “priešą” kumščiais ar kardu. Mes kol kas neturime tikslo išspręsti konfliktą, dabar mes tik tikriname savo prielaidas, o tam reikia, kad žmogus mumis pasitikėtų ir pasidalintų savo mintimis bei jausmais. Todėl dabar, turėdami aiškią užduotį, mes mezgame kontaktą. Ir KLAUSOME. Klausome ir GIRDIME. O tam, kad būtų ką klausyti, pirmiausiai reikia kalbėti. Reikia draugiško, geranoriško pokalbio, kuriame jūsų nuomonės, jausmų ir tikėjimų dar nėra – tam, kad galėtumėt geriau suvokti kitos pusės poziciją. Na, pavyzdžiui, galima pasikalbėti apie tai, kad “Vaikai netrukus laikys egzaminus, tikriausiai dabar jums ypatingai sunku? O kaip jums atrodo, ar mano vaikas pasiruošęs egzaminui? Gal jūs įžvelgiate kokių problemų? Gal tėvai galėtų kažką daryti kitaip?” Ir tokiu būdu galima išgirsti daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, apie tai, kad “Vaikus reikia spausti, nes kitaip jie neklauso. Vaikai galvoja, kad jie niekam nieko neprivalo. Reikia disciplinos, o ne pataikavimų. Taip, jūsų vaikui patinka pagyrimai, tačiau tai trukdo kitiems ir niekam nėra naudinga”.

Po to, kai išsiaiškiname kitos pusė poziciją ir požiūrį, ateina laikas nuspręsti – ko gi mes norime ir ko siekiame?

IŠSIKELIAME TIKSLĄ

O dabar reikėtų nuspręsti, ko, tiesą sakant, mes siekiame. Įrodyti savo teisumą? Įgelti? Nugalėti? Pagerinti santykius? Pakeisti santykių dinamiką? Jeigu mes siekiame emocinio pranašumo “aš taip ir žinojau” – geriau iš kart nusispjauti. Neverta. Tiksliau, kaina per didelė. Poreikį būti teisiu geriau spręsti pačiam, bet ne su oponentu. Ši vis dar gyva žaizda temdo protą ir ją gydyti vertėtų savarankiškai, su psichologu arba kitu specialistu, bet tikrai ne oponento sąskaita.

Na, o jeigu jau esame tokie išmintingi ir sąmoningi, išsiaiškinome su noru būti teisiu, išsinagrinėjome visų požiūrius – tačiau vis tiek norime, kad būtų taip, kaip norime mes. Tuomet čia svarbu pamatyti, ar įmanoma bent kažkiek pakeisti oponento įsitikinimus ir emocinę būseną? Jeigu neįmanoma, nėra jokių šansų, jeigu jo pasaulio paveiksle nėra net mažiausio tarpelio abejonėms, tuomet galvojame, kaip elgsimės toliau. Skųsimės? Rašysime pretenziją? Išeisim iš darbo? Skirsimės? Bet kokiu atveju, tai reikš pripažinti, kad šį konfliktą galima išspręsti tik pašalinus vieną iš šalių.

O jeigu yra vilties? Matom galimybę prisibelsti? O ir jėgų bei noro belstis turime? Tuomet – sekantis žingsnis.

KEIČIAME REALYBĘ

Dažnai vadovus pasiekia potencialių darbuotojų laiškai, na, maždaug “man labai tinka ši darbo vieta”, “šis pasiūlymas yra man tobulas” ir panašiai. Kas su jais negerai? Teisingai, ne į tai jie telkia dėmesį. Jie kalba apie tai, kas svarbu yra jiems, o ne apie tai, kas svarbu kitam (įmonei, vadovui, draugui, sutuoktiniui…). Todėl dažniausiai joks tęsinys ir neįvyksta. Taip jau mes sukurti, kad mums svarbūs dalykai – tai beveik vienintelė realybė. Tai, kas svarbu kitiems – erzinančios kliūtys. Todėl jūsų čia ir neturi būti. Yra tik konflikto oponentas ir jo realybė. Ir mes ją keisime. “Mano vaikui jūs tokia svarbi”, – galime pasakyti tai mokytojai. “Jam taip svarbu išgirsti jūsų nuomonę, jis atrado jumyse tikrą mokytoją, jam taip svarbu gauti iš jūsų pritarimą, jis taip dažnai apie jus pasakoja”. Ir panašiai. Ir, gali būti, kad jos realybėje nutiktų mažas tektoninis lūžis, ir kitos dienos rytą ji pamatytų ne tą mokinį, kuriam norisi leptelt kandžią bjaurastį, o gyvą žmogų, kuriam ji rūpi. Ir gali būti, kad ji pradėtų kalbėti kitaip.

Mūsų tikslas – parodyti oponentui kitą realybės variantą. Liautis būti joje nuolat ėdančia žmona, buku gimdytoju, nevykusiu darbuotoju. Ir tapti draugu, dailininku, pasakotoju…

TAIGI, KONFLIKTAS

Jeigu aprašyti etapai jau įvykę, šis įvyksta beveik savaime. Staiga jus pradeda girdėti. Jūs ramiai išsakote savo pageidavimus ir abejones, ir oponentas sutinka išbandyti. Jeigu jums pavyko pakeisti realybės paveikslą, jums belieka ją nuspalvinti. Tartis dėl kitokių santykių su mokytoja. Susitarti su vyru, kad kitą kartą tokioje situacijoje jis elgsis kitaip. Sutarti su vadovu dėl laisvo darbo grafiko bandomuoju laikotarpiu. Ir mėgautis tais pokyčiais, kuriuos jūsų santykiai išgyveno konflikto dėka. Taip, taip, visa tai ir buvo konfliktas, nuomonių susidūrimas, bet šį kartą – “sugrotas pagal natas”, su geresne vidine būsena ir kitu rezultatu.

O JEIGU MANĘS NENORI KLAUSYTI?

Iš tiesų, tokių žmonių nėra daug. Dauguma tiesiog stengiasi apginti “savo tiesą”. Ir jeigu juos pasistengtumėm suprasti, jie klausytų. Bet būna ir taip, kad arba gynyba labai dygliuota, arba jėgų nėra kalbėtis. Na, niekaip neišvengsi tiesioginio susidūrimo.

Tuomet du banalūs principai:

• Įtark žmonėse esant geriausia, nepaisant nieko.
• Būk atviras dėl savo tikslo. Nes labai dažnai tikrasis tikslas yra įgelti. Ypatingai konflikte su pagiežingu, toksišku ir sunkiu oponentu. Ir taip tuomet norisi atsiskaityti už visas bjaurastis, išlyginti emocinį balansą. Mūsų jausmams tai labai svarbu, todėl geriau nueiti į tylią, atokią vietą ir iškalbėti visus “tu, šlykštus asile, dar pamatysim, kaip tau viskas sugrius, va tada ir galėsi žliumbt”. Sau, ne oponentui. Žinoma, galima ir oponentui, bet tada teks išklausyti “na bet tu ir kalė, kaip tik tave žemė nešioja” ir visus kitus epitetus. Ir tai nedžiugins. Būkime išmintingesni. Tegu tas “šlykštus asilas” gyvena be mūsų pamokslų. Saugokime save ir palikime tą emocinę mėsmalę.

Juk konfliktas – tai bandymas apginti kažką savo. Ne bandymas sutrypti kitą, o ramus, pasitikintis, argumentuotas savo nuomonės gynimas. Na, beveik kaip daktaro disertacijos.

ORUMAS. Šiame etape orumas pasėja pokyčių grūdą. Visas pasaulio smurtas nukreiptas pakirsti žmogaus orumą, tačiau visas pasaulio smurtas sudūžta, atsitrenkęs į žmogiškąjį orumą. Galite mane nukryžiuoti, bet aš neatsisakysiu savęs. O jeigu netyčia užteks jėgų (net jeigu neužteks, nieko baisaus, juk mes – žmonės), geriausias variantas – pasakyti “ne” ir išeiti. O atsiradusioje tuščioje erdvėje gali gimti net labai netikėti dalykai.

Tuščia erdvė, o ne prakeiksmai pavymui.

Beje, tai – visuomet tikslo klausimas. Visuomet. Kerštas?

Ar naujas įgūdis – mokėjimas konfliktuoti?

Pagal psichologės Olgos Nečajevos tekstą parengė Ilona Tamošiūnienė | 108studija.lt
Iliustracija: Mark Freeth / flickr.com