Lietuvos mokslininkai atliko jaunimo emocinio intelekto tyrimą
Lietuvos mokslininkai atliko jaunimo emocinio intelekto tyrimą, kuris atskleidė įdomių faktų. Kuo skiriasi moterų ir vyrų intelektas? Kodėl kalėjimuose ir globos įstaigose gyvenantys jaunuoliai vienas užduotis įveikė puikiai, o su kitomis visiškai nesugebėjo susidoroti? Kokios aukštosios mokyklos studentai pademonstavo geriausius rezultatus?
Apie visa tai kalbamės su Kauno technologijos universiteto profesore dr. Rosita Lekavičiene.
– Papasakokite, prašau, daugiau apie šį tyrimą. Kodėl sugalvojote jį atlikti? Kiek jis truko?
– Tyrimas truko beveik 3 metus. Kartu su kolege LSMU prof. dr. Dalia Antiniene tyrėme Lietuvos jaunimą nuo 17 iki 27 metų, iš viso 1400 jaunuolių. Tai buvo žmonės iš įvairiausių Lietuvos miestų ir kaimų, mokiniai, studentai, kaliniai, bedarbiai, globos įstaigų gyventojai ir pan. Su kolege sukūrėme naują, pirmąją Lietuvoje metodiką emociniam intelektui pamatuoti. Anksčiau panašaus masto ar apimties šios problematikos tyrimų mūsų šalyje nebuvo atlikta.
Jaunimo prašėme įvertinti pateiktus teiginius, atpažinti emocijas iš žmonių veidų nuotraukose, išspręsti tam tikras su emocijomis susijusias situacijas. Dažnai mūsų klausia, kodėl mes kūrėme naują testą, kai jau pasaulyje yra prikurta tokių metodikų, atrodo – išsiversk ir dirbk, tačiau yra žinoma, kad testai labai susiję su kultūra. Pavyzdžiui, JAV sukurtas emocinio intelekto testas netiktų Lietuvoje, tiriamieji net nesuprastų kai kurių pateiktų teiginių ar situacijų dėl kultūrinių skirtumų. Mes kūrėme tokį testą, kad jis būtų aiškus ir vienprasmiškas Lietuvoje gyvenančiam žmogui.
– Ką atskleidė jūsų atliktas tyrimas? Minėjote, kad gavote įdomių rezultatų apie vyrų ir moterų skirtumus. Kurie gi geriau supranta ir kontroliuoja savo ir kitų emocijas?
– Tai yra amžina mokslininkų diskusija ir rezultatų matome įvairiausių. Vakarietiški tyrimai didelių skirtumų tarp vyrų ir moterų emocinio intelekto nerodo, nebent tyrinėtume kažkokius atskirus emocinio intelekto aspektus, arba matomas tik nelabai žymus moterų pirmavimas. Tačiau, pavyzdžiui, kinų mokslininkų atlikti tyrimai beveik vienareikšmiškai rodo, kad vyrų emocinis intelektas yra aukštesnis negu moterų. Taigi tikėtina, kad ne tik lytis, bet ir kultūrinė aplinka lemia emocinį intelektą. Mūsų tyrime pagal suminį bendrą balą negavome skirtumų tarp vyrų ir moterų, t.y., vyrai ir moterys nesiskiria savo emocinio intelekto lygiu. Tačiau pagal atskiras dedamąsias testo dalis paaiškėjo, kad vyrai geriau suvokia savo emocijas, geba geriau jas kontroliuoti, o moterys geriau supranta kitų žmonių emocijas ir geriau su jomis susitvarko.
– Leisiu sau pajuokauti: gal vyrai tiesiog mažiau emocijų turi, todėl jas lengviau ir atpažinti, o moterys juk tokios emocingos.
– Gali būti, kad tai yra mūsų kultūrinė tradicija, moterys tiesiog yra labiau orientuotos į aplinką nei į save. Moterys labiau jaučiasi atsakingos už harmoniją santykiuose – šeimoje, darbe, todėl jos ir dažniau save pamiršta, kartais net numoja ranka į tai, ką jaučia, kad tik būtų ramu, kad nekiltų konfliktų. Vyrai galbūt yra labiau egocentriški, tai rodo ir tyrimai. Jiems svarbu susitvarkyti su savimi, o aplinka, jų manymu, turėtų prisitaikyti prie jų. Žinoma, suabsoliutinti negalima. Tai tik bendros tendencijos.
– Neretai sakoma, kad gyvenime daugiau pasiekia ne taip vadinami moksliukai, o tie išdykėliai, nuolat kėlę problemų tėvams ir mokytojams. Ar yra ryšys tarp intelekto ir emocinio intelekto?
– Taip, tokių teiginių tenka išgirsti gana dažnai. Pateikiami pavyzdžiai, kaip blogas mokinys pasiekia profesinių aukštumų ir pan. Atlikdamos tyrimą mes patikrinome, ar yra susijęs emocinio intelekto lygis su mokymosi lygiu mokykloje, universitete ar pan. Pasirodo, toks sąryšis iš tikrųjų egzistuoja: aukščiausias emocinis intelektas buvo tų tiriamųjų, kurie yra/buvo labai geri mokiniai, žemiausias – silpnų mokinių. Tad pasakojamos blogų mokinių sėkmės istorijos greičiausiai yra labiau išimtis, o ne dėsningumas.
– Ar lyginote savo tyrimo rezultatus su užsienyje atliktais panašiais tyrimais? Kuo skiriasi Lietuvos jaunimas nuo kitų šalių jaunimo?
– Be abejo, mes ieškojome panašių tyrimų ir lyginome. Žinoma, jie atlikti kitokiomis metodikomis. Skirtumų radome. Pavyzdžiui, pastebėjome, kad Lietuvoje aukšto emocinio intelekto žmonės sugeba pasišaipyti iš savęs, turi autoironijos, o užsienio tyrimai rodo, kad aukšto emocinio intelekto žmonės nelinkę juoktis iš savęs. Žinoma, tai gali priklausyti nuo to, kaip buvo pateiktas klausimas tyrime, galbūt tuose tyrimuose labiau akcentuotas tyčiojimosi iš savęs aspektas, o ne linksmas pasišaipymas. Tam tikrų skirtumų radome ir sprendžiant konfliktines situacijas. Aukšto emocinio intelekto žmonės Lietuvoje dažniausiai griebiasi arba bendradarbiavimo, arba rungtyniavimo, konkurencijos. Užsienio tyrimai parodė, kad ten žmonės dažniau ieško kompromiso, stengiasi bendradarbiauti, o rungtyniavimas įvardijamas retai. Tai gali būti kultūriniai dalykai, bet gali būti metodologijos skirtumai.
– Tyrėte ir įkalinimo įstaigose esančius jaunuolius, globos namų gyventojus, ką apie juos pasakytumėte?
– Jauni žmonės, kurie užaugo globos namuose, demonstravo gerus gebėjimus suvaldyti, slėpti savo emocijas, ne atpažinti jas, bet užgniaužti. Tačiau suprasti kitų žmonių emocijas ar spręsti tam tikras pateiktas situacijas jiems nesisekė. Bausmę atliekantys jaunuoliai demonstravo gana gerus savo emocijų supratimo ir savo emocijų valdymo rezultatus, kai tuo tarpu suprasti kitų žmonių emocijas jiems sekasi ypač sunkiai: jų rezultatai buvo patys žemiausi. Be to, šie jaunuoliai sunkiai atpažindavo ir nuotraukose pateiktas emocijas – čia rezultatai taip pat buvo prasčiausi.
– Ar kuo nors išsiskyrė jauni bedarbiai?
Taip, jų emocinio intelekto analizė atskleidė nelinksmus rezultatus: ši tiriamųjų grupė skalėje, kuri sujungia visus emocinio intelekto aspektus, gavo pačius žemiausius įverčius. Čia verta paminėti, kad dirbantis jaunimas, priešingai, demonstravo aukščiausio lygmens emocinį intelektą. Tikėtina, kad bedarbiai vengia suvokti ir analizuoti jiems emociškai nemalonią informaciją. Antra vertus, nustebino šių jaunuolių gebėjimas gerai spręsti pateiktas socialines-emocines situacijas.
– Minėjote, kad geriausių rezultatų jūsų atliktame tyrime pasiekė Generolo Jono Žemaičio karo akademijos studentai.
– Taip, rezultatai mus labai nudžiugino, apsidžiaugėme, kad būtent šios aukštosios mokyklos studentai demonstravo aukščiausius rezultatus. Juk ateityje būtent šiais jaunuoliais pirmiausia turėsime pasikliauti, jei tektų ginti mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Žinoma, jų dėstytojai sako, kad norėtų dar geresnių rezultatų, bet jie nematė kitų aukštųjų mokyklų duomenų. Kai yra gerai, tai norisi dar geriau.
– Ar tai nėra mūsų visuomenės problema, kad mes nuolat iš savęs reikalaujame vis daugiau, vis geriau, nuolat patiriame spaudimą iš savęs ir aplinkinių?
– Jei kalbėtume apie emocinį intelektą, tai galbūt yra gerai šioje srityje maksimaliai save „išspausti“, išsiugdyti kuo daugiau gebėjimų, nes tik pačiam žmogui dėl to bus lengviau gyventi. Pavyzdžiui, jeigu žmogus jaučiasi įmestas į gyvenimą, kur nesupranta, kas jame vyksta, kodėl ant jo kažkas rėkia, nesupranta savo kylančių emocijų ir nežino, ką su visu tuo daryti, tuomet jis jaučiasi sraigtelis, kuris visai nevaldo ir negali valdyti situacijos. Ir priešingai, jei žmogus sugeba tvarkytis su emocinio pobūdžio informacija, jis įvertins daug veiksnių ir pasirinks optimaliausią sprendimą, pvz., matydamas, kad kolega yra liūdnas ar susierzinęs, jis supras, kad prie jo geriau su savo prašymais šiandien nelįsti, gal geriau pasikalbėti rytoj ar pan. Tas pats pasakytina ir atpažįstant savo emocijas. Jei man bloga nuotaika ir aš negaliu įsivardinti, kas man yra, tuomet negaliu rasti išeities iš situacijos. Ir priešingai, jei suprantu savo jausmus, suprantu, kad aš pavargau, bijau arba pykstu, tuomet aš galiu planuoti savo tolesnius veiksmus ir spręsti situaciją. Tad manau, kad tikrai verta ugdyti savo emocinį intelektą, tuomet bus lengviau mums patiems ir visiems, esantiems aplinkui.
– Kaip tai padaryti? Kaip patartumėte ugdyti emocinį intelektą?
– Kuriama įvairių programų, mokymų, tačiau ne visi jie geri ir verti už juos mokamų pinigų. Kitaip tariant, neretai labai nutolstama nuo pačios emocinio intelekto esmės ir imamasi mokyti savęs pateikimo, konflikto sprendimo strategijų ir pan. Tai reikalingi dalykai, tačiau visgi esmė – išmokti dirbti su emocine informacija. Vis dar diskutuojama, kada geriausia ugdyti emocinį intelektą: ar pradėti darbą jau su vaikais, ar programos veiksmingesnės suaugusiems. Prisimenu tokį atvejį, matytą Palangoje. Po lietaus ant grindinio šliaužiojo gausybė gražių pūkuotų kirminų. Mažas vaikas eina su mama ir traiško tuos kirminus, pašoka ir traiško. Mama žiūri ir juokiasi. O juk tai galėtų būti graži galimybė paaiškinti vaikui, kad kirminui skauda, kad jis irgi gyvas padaras. Paskui kaip tik ir pamačiau kitą mamą, kuri su savo vaiku atsargiai rinko kirminukus ir nešė atgal į žolę, gelbėjo juos. Tai akivaizdus pavyzdys, kad tokius dalykus galima pradėti ugdyti vaikystėje. Kitų mokslininkų požiūriu emocinį intelektą reikia ugdyti jau suaugusiems žmonėms, nes tam reikia gebėjimo mąstyti, analizuoti, juk ne veltui antras šio junginio žodis ir yra intelektas. Vaikai kai kurių šių gebėjimų dar neturi, dar mąstymo operacijos per silpnos. Vis dėlto manau, kad emocinį intelektą ugdyti galima ir vaikystėje, ir jau suaugus, tiesiog reikia parinkti tam tikram amžiui tinkamas programas.
– Gal galite rekomeduoti kokių autorių knygas verta paskaityti?
– Lengviausiai prieinamos ir jų daugiausiai išversta – tai Danielio Golemano knygos. Jis yra tas žmogus, kuris ir išpopuliarino emocinio intelekto sąvoką. Tiems, kurie nori sužinoti daugiau apie pasaulyje ir Lietuvoje atliktus tyrimus, apie emocinio intelekto sąsajas su pačiais įvairiausiais veiksniais – mūsų sveikata, savęs vertinimu, šeimos ypatumais, mokymusi ir t.t., rekomenduoju visai neseniai KTU Technologijos leidykloje išleistą knygą „Emocinis intelektas: Lietuvos jaunimo tyrimas“, kurios autorės esame kartu su mano minėta kolege.
Lina Mustafinaitė | delfi.lt