Muzikos ir šokio galia. Ką rodo naujausi tyrimai?
Tyrimas, publikuotas žurnale „Neurolmage“, padėjo atrasti sensorinių ir motorinių kelių skirtumus šokėjų ir muzikantų smegenyse, – rašo medicalnewstoday.com.
Muzika ir šokiai buvo plačiai paplitę viso pasaulio senosiose kultūrose. Ši aistra niekur neišnyko iki mūsų dienų. Nors vaikai vietoj mokymosi groti trimitu ar baleto pamokų linkę rinktis žaidimus su draugais, kompiuteriu ar telefonu, tačiau tėvų noras ugdyti jų muzikinius gebėjimus yra teisingas sprendimas. Neseniai įrodyta, kad muzika ir šokiai yra reikšmingi neurologiniams pokyčiams smegenyse.
Mokslininkai iš tarptautinės neuromokslų laboratorijos (The International Laboratory for Brain)išsiaiškino, kokius konkrečius pokyčius smegenyse gali sukelti muzika ir šokiai bei kaip jie susiję tarpusavyje.
Dar 2014 metais publikuotoje ankstesnių tyrimų apžvalgoje prieita prie išvados, kad muzikos mokymasis teigiamai veikia ryšius tarp smegenų pusrutulių. O šokėjų smegenų pokyčiai iki šiol nebuvo išanalizuoti.
Nors abiejų gebėjimų ugdymas reikalauja daug praktikos ir treniruočių, tarp jų yra skirtumų: šokis skatina sujungti vaizdinę ir garsinę informaciją bei su ja suderinti koordinuotus judesius, o muzika pirmiausia verčia susikoncentruoti į garsą bei motoriką.
Naudodamiesi naujausiomis technologijomis tyrėjai detaliai įvertino profesionalių šokėjų ir muzikantų bei nė vieno iš šių gebėjimų neugdžiusių žmonių smegenų baltąją medžiagą.
„Mes pastebėjome, kad šokėjų ir muzikantų smegenys skiriasi daugeliu baltosios medžiagos sričių, sensorinės bei motorinės informacijos keliais, jų abiejų kognityvinės funkcijos yra išsivysčiusios geriau nei nemuzikalių, nemokančių šokti žmonių. Šokėjų smegenyse susiformavę daugiau nervinių ląstelių jungčių, o muzikantų smegenyse šios jungtys esti stipresnės“, – sakė tyrimo autorė C. Giacosa.
Skirtumai greičiausiai atsirado todėl, kad šokėjai treniruoja visą kūną – įtraukiama didesnė dalis nervinių ląstelių, skaidulos skatinamos kryžiuotis ir plėstis. Tuo tarpu muzikantams svarbiau lavinti, pavyzdžiui, būtent pirštų judesius – įtraukiama mažiau smegenų struktūrų. Tačiau įdomiausia, kad dar daugiau skirtumų randama ne tarp muzikantų ir šokėjų, bet tarp jų ir kitų žmonių.
„Svarbiausia, kad gauti rezultatai ne tik įdomūs, bet gali atnešti praktinės naudos: suprasdami, kaip šokis ir muzika veikia jungčių tinklą smegenyse, galėtume tai panaudoti norėdami pagerinti tam tikrų smegenų dalių funkcionavimą ar net išgydyti pažaidas, sukeltas įvairių ligų – muzikos ir šokio terapijos tiriamos kaip galima Parkinsono ligos ir autizmo gydymo plano dalis. Mokslininkai tikisi, kad gauti rezultatai prisidės prie spartesnio menų įtraukimo į gydymo rekomendacijas“, – komentavo mokslininkai.
Parengė vlmedicina.lt