Neapibrėžtumo išmintis0 (0)
Akimirkos
Pasaulyje, kuriame viskas, netgi mūsų protas, yra nuolatinėje kaitos būsenoje nuolat susiduriame su neapibrėžtumu. Sunkiai ištverdami nuolatinę kaitą ir nežinomybę, esame linkę ieškoti apibrėžtumo. Taip mūsų prieglobsčiu tampa apibėžtumo iliuzija. Kodėl? Ši iliuzija, suteikia saugumo, prasmės ar reikalingumo pojūtį.
Vis dėl to svarbu pamatyti skirtumą, tarp to, ką mes žinome ir kuo tikime, ką žinojome ir ką įtariame esant bei tarp to, ką žinome ir kas mums buvo pasakyta.
Juk tai ką žinome yra tik tai, ką patiriame, ne daugiau ir ne mažiau. Jei paleisime viską, ką iki tol skaitėme, girdėjome ar patys sau kartojome, neliks nieko kito tik mūsų patirtis. Tuo labiau, kad ir ji nuolat keičiasi, nes kiekviena akimirka ir kiekviena patirtis atveria kelią kitai, naujai patirčiai. Taigi mums nelieka nieko kito, tik patirtis ir dabartinis momentas – dabarties apibrėžtumas.
Vieniems iš mūsų šis atradimas yra didelis džiaugsmas. Supratimas, kad tikra tik dabartis, suteikia galimybę paleisti, kas sena ir skatina būti smalsiems bei stebėtis pasauliu. Tą galimybę lydi didžiulis visuotinės pasąmonės palengvėjimo atodūsis, kai suvokiame, kad nebereikia apsimetinėti, jog turime atsakymus į visus klausimus.
Kitiems neapibrėžtumas sukelia įtampą: spartina širdies plakimą, sukelia spaudimą, delnų prakaitavimą… Taip, dalis mūsų turi didžiulį norą susisieti su kokia nors mintimi ar įprasta nuostata ir išvengti susitikimo su savo baime. Tada bet kokia kaina laikomasi apibrėžtumo iliuzijos ir griebiamasi bet ko, kad tik būtų išvengta skverbimosi į neapibrėžtumą, kas ir yra pats gyvenimas.
Bet juk nežinoti, kas bus – nieko blogo. Tai yra laisvė. Neapibrėžtas protas yra atviras protas. Tai smalsus, besidomintis, mąslus ir lankstus protas. Kai gyvenime susiduriame su tikru neapibrėžtumu, nustojame planuoti ir vietoje to priimame gyvenimą tokį, koks jis iš tiesų yra. Tas pats galioja ir mus supantiems žmonėms. Jei tik paleidžiame išankstines nuostatas ir nuomones apie kitus, leidžiame jiems būti tuo, kuo jie iš tiesų yra, leidžiame jiems keistis ir vystytis nuo vienos akimirkos iki kitos. Tai ir yra neipibrėžtumo išmintis.
Neapižbrėtumo išmintis pabrėžia supratimą per patyrimą. Galvoti apie buvimą laimingu yra viena, o būti laimingu – kita. Nepakanka vien tikėti, svarbu iš tiesų atskleisti ir atrasti save. Nepakanka numanyti, turime tai asmeniškai pajusti ir taip pažinti tikrovę.
Tiesioginis neapibrėžtumo patyrimas nuo akimirkos iki akimirkos yra laisvas nuo minčių, vertinimo, nuomonės ir analizių. Tai ir yra grynasis žinojimas – proto ir gyvenimo prigimtis, atsiskleidžianti priešais mūsų akis.
Pagal užsienio spaudą paruošė:
Asta Monkevičienė
El. paštas asta@ammconsulting.lt
Šaltinis:
Andy Puddicombe. The Wisdom of Uncertainty. Psychology Today.
psychologytoday.com