Kaip žmonės patenka į aukos vaidmenį?4.6 (9)
Šiandien panagrinėsiu gana jautrų, visuomenėje gal ir viešumon rečiau iškylantį klausimą – kodėl žmonės patys prisiima aukos vaidmenį? Rekomenduočiau atkreipti dėmesį į veiksmažodį „prisiima“, nes dažniausiai vyrauja nuomonė, jog auka negali būti pati kalta, jog ja tapo, bet eiliniu atveju tiesa slypi giliai mūsų psichikoje.
Visų pirma, aukomis tampa žmonės, kurie mano, kad patys nėra atsakingi už savo gyvenimą. Paradoksalu, kai bandoma kaltinti vien aplinką. Realybėje visi sprendimai gula ant kiekvieno iš mūsų pečių. Net nieko nedarydami, mes padarome aiškų sprendimą – nieko nedaryti.
Ši dalis dažnam lieka neįsisąmoninta. Tokiu būdu suaugę žmonės bando išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Tad gaunasi, jog mes gyvename suaugusių vaikų pilname pasaulyje. Nenuostabu, jog ir kyla tiek daug nesklandumų, kai esame priversti bendrauti su jais ir spręsti jų vaikiškas problemas, kurios perkeltos į suaugusiųjų pasaulį tampa didelėmis ir kai kuriais atvejais visą aplinką traumuojančiomis. Būtent šie infantilūs asmenys kartais to net nesuvokdami prisiima aukos vaidmenį. Taip jie išlieka savo komforto zonoje: išvengia sprendimo priėmimo naštos.
Net pastoviai kentėdami, išnaudojami, engiami, mušami, jie jaučiasi geriau, nei būtų pabandę kažką keisti, pasipriešinę “likimui”. Iš jų lūpų viskam yra vienas atsakymas – altruizmas, auka. Vieni pasiaukoja dėl artimųjų laimės, kiti dėl mylimųjų, treti dėl visuomenės arba bendrai kilnesnio tikslo. Tuo prisidengdami žmonės gyvena svetimus, aplinkinių primestus gyvenimus. Kartu kasdien keikia juos, valdžią ir viską aplink save. Nelaimingi, prislėgti, bet tuo pačiu didžiuodamiesi savo auka, slenka gyvenimo keliu. Daugelis iš jų taip ir nesužinos, kad nugyveno ne savo gyvenimą, kad turėjo teisę rinktis, tik ja taip ir neišmoko pasinaudoti.
Kaip gali išspręsti problemą, jei net nežinai ją turįs? Šiuolaikinė visuomenė tampa vis labiau išsilavinusia ir atrodytų turėtų padėti žmonėms suprasti ir atspindėti jų tikrąsias problemas. Internete pilna straipsnių, kaip atpažinti tam tikrus psichikos sveikatos sutrikimų simptomus, asmenybės savybes. Tačiau čia įsijungia kitas faktorius, neigimas. Žmogaus psichika pajutusi grėsmę imasi gynybos. Ypač tokių pažeidžiamų žmonių kaip suaugę vaikai. Pripažinti didžiausią savo baimę, būtų lygu sunaikinti jų trapią asmenybę.
Bet viską galima atkurti iš naujo. Sugriovus ant nestabilių pamatų pastatytą pašiurę, galime suręsti tvirtą namelį. Nors gal jis nebus toks gražus kaip kitų, tačiau jame bus saugu ir malonu gyventi. Problema, kad šie asmenys remiasi savo aplinka, kuri lengvai jiems primeta aukos vaidmenį ir to nenori pakeisti, kol jiems patogu. Todėl tokiam žmogui galėtų būti sunku ar netgi neįmanoma pastatyti naujus emocinius pamatus senoje vietoje.
Pirmiausia, reiktų pakeisti toksišką aplinką ir surasti žmonių, kurie patikės jo galimybėmis keistis ir tapti savarankiška asmenybe. Pradžiai tai galėtų būti psichikos sveikatos specialistas, tačiau reikalingas tvirtas, abipusiu pasitikėjimu grįstas ryšys.
Dažnai iškyla kita problema, kaip tą ryšį užmegzti, kai žmogus yra įpratęs prie toksiško bendravimo būdo. Kaip matome, dažnai pakliūname į circulus vitiosus arba kitaip ydingą uždarą ratą. Iš jo išsivaduoti įmanoma, tačiau reikia begalinių pastangų ir palankių aplinkybių susidėliojimo. O viskas būtų kitaip, jei pastebėtume šią problemą vaikystėje, kai ji tik pradeda formuotis. Tačiau tai beveik neįmanoma, kai problema ir yra vaiko aplinka. Todėl galime pastebėti panašius šeimos modelius perimamus iš kartos į kartą. Mušantį tėvą turėjusi dukra, išsirenka tokį patį smurtautoją vyrą. Jos psichika nuo mažumės priprato prie tam tikro bendravimo modelio, kuris jai atrodo savaime suprantamu, saugiu variantu.
Vėlgi, sunku patikėti, bet pasąmoningai ji nenorės sveikų santykių. Normalus bendravimas gali išgąsdinti, atrodyti kaip apgaulė, kurią reikia nutraukti ir sugrįžti į pažįstamą aplinką. Mergina taip jaučiasi ir mąsto, nes greičiausiai turi galybę gretutinių problemų: žemą savivertę, nesaugumo, nepasitikėjimo kitais jausmą ir t.t. Šie visi faktoriai susidėję į vieną priveda prie jos šeimos istorijos pasikartojimo. Ir tai tik vienas iš šimtų galimų variantų…
Dabar turėjote geriau suprasti, kodėl gyvenime viskas nutinka būtent taip, kaip ir turi nutikti, ir niekur nėra stebuklų. Kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį, – sako fizika. Ir ji neklysta. Kai kurios tiesos lieka universalios ir nekinta, nepriklausomai nuo to, kuris dabar amžius ar kiek žmogui metų. Atrodo, tiek nedaug turime žinoti, bet vis tiek nesugebame suprasti ir gyventi pagal šias paprastas žmonijos taisykles.
Žemėje reikia nors vienos naujos kartos, kuri sugebėtų teisingai priimti informaciją ir elgtis atitinkamai. Naujos kartos, kad būtų galutinai sunaikintas circulus vitiosus ir sukurta nauja pradžia augti ir bręsti laimingiems, savimi pasitikintiems žmonėms.
Parengė Gabrielė Gogelytė | Instagrame: prouzmerktasakis
Šeimos medicinos gydytoja – rezidentė
Foto: asociatyvi iliustracija Paola Chaaya / Unsplash