Kaip mes dangstome savo traumines patirtis?
Kalbėdami apie savo vaikystę dažnai žmonės terapijoje pamini, kad viskas buvo įprasta, kad nieko ypatingo neatsimena. Tėvai augino kaip mokėjo, labai stengėsi, mums nieko netrūko, bet… ir tą „bet“ labai sunku pasakyti ne tik kitam asmeniui, bet ir sau pripažinti, net pamatyti tai sunku, nes vaiko psichika labai dažnai skausmingus atsiminimus užšaldo ir padeda saugiai į stalčiuką, kad vaikas galėtų augti.
Kol žmogus suauga prisandėliuotų stalčiukų gali būti tūkstančiais. Saugiai užrakintų atsiminimų, sušaldytų emocijų, užblokuotų minčių. Tai padėjo vaikui išgyventi ir užaugti, bet gali labai stipriai trukdyti gerai gyventi suaugus.
Tai, kad nebuvo didelio traumuojančio ivykio vaikystėje, nereiškia, kad ji buvo pakankamai gera, kad vaiko psichologiniai poreikiai buvo pilnai patenkinti, t.y., kad savo šeimoje vaikas jautėsi saugus, mylimas, priimtas toks, koks yra, giriamas ne tik už rezultatus, bet ir už pastangas, buvo leista žaisti ir kurti, išreikšti visas savo emocijas, buvo protingos ribos ir pan.
Jei užaugus dažnai į kasdienes situacijas reaguojame per daug emocingai (labai greitai supykstame, susierziname, nuolat nerimaujame dėl visko) arba sudėtingose situacijose atsijungiame emociškai (kūnas mūsų čia, bet tarso nieko nejaučiame), vengiame bet kokių iššūkių ar kažkaip kitaip sabotuojame savo gyvenimą, labai gali būti, kad atsakymų reikia ieškoti mūsų vaikystėje, mūsų gimtojoje šeimoje.
Tarkim, kai klientas ateina pas mane į konsultaciją ir kognityvinė elgesio terapija nepadeda išspręsti jo sunkumų per 5-10 konsultacijų, tada jau keliaujame su klientu į jo vaikystės patirtis. Jos dažnai būna gražiai supakuotos ir uždangstytos. Štai ką dažnai tenka girdėti per konsultacijas:
„Mama labai stengėsi, ji aukojosi dėl mūsų“. Mama buvo suaugęs žmogus, kuris priėmė vienokius ar kitokius gyvenimo sprendimus. Ir labai dažnai tų sprendimų aukos tampa vaikai, o ne suaugę žmonės.
„Mano tėvai patys neturėjo geros vaikystės ir tinkamo pavyzdžio“. Skamba kaip pateisinimas, bet nereikia bent pradžioje to daryti, tai trukdo pilnai suvokti, kas ir kaip buvo.
„Man nieko netrūko, buvau pilnai aprūpintas(a)“. Gali būti. Ir šeima iš šono atrodė pavyzdinė. Tik kas vyko joje, kai užsidarydavo namų durys. Koks būdavo jausmas?
„Kitiems buvo daug blogiau, aš negaliu skųstis“. Tikrai taip, paieškojus visada galime rasti, kam blogiau. Tik ar tai reiškia, kad mums buvo pakankamai gerai. Jeigu pažvelgti atgal su atjauta sau?
„Aš negaliu blogai kalbėti apie savo tėvus. Jie mane užaugino.“. Čia atsispindi labai gerai įkalta katalikiška tiesa „Gerbk savo tėvą ir motiną“, o jei tėvai nėra verti pagarbos? Vis tiek reikia gerbti? Kur ta riba tarp pareigos ir sveiko proto?
„Aš to pats(pati) nusipelniau“. Dėl egocentriško vaiko mąstymo ypatumo, vaikas dėl visko kaltina save. Net dėl baisiausių jam nutikusių dalykų, kaip seksualinė prievarta ar nuolatinis fizinis smurtas.
„Manęs niekada nemušė…“. Ir ačiū Dievui, kad nemušė. Tik ar to užtenka? Tik nemušti? Po tokiu sakiniu dažnai slepiasi, kad mušti nemušė, bet psichologiškai žemino, kėlė įtampą, nesirūpino. Fizinis smurtas yra tik viena iš smurto formų.
Geriau orientuotis savo vaikystės patirtyse mums padeda terapinių knygų skaitymas, dalyvavimas grupinėje terapijoje. Abiem atvejais veikia principas, kad geriau girdime ir suprantame kitų žmonių vaikystės patirtis ir dėl jų patirtų išgyvenimų mums kyla pyktis ir gailestis. Tokiu būdu, galime geriau įsisąmoninti ir suvokti savuosius išgyvenimus.
Dar keletas klausimų, kurie padeda susigaudyti savo vaikystės patirtyje: „Ar tu savo vaikui linkėtum tokios vaikystės, kokia turėjai tu?“, „Ar tu su savo vaiku elgsiesi taip, kaip elgėsi tavo tėvai?“, „Ką tu pasakytum savo vaikui, jei jis turėtų tavo patirtis?“.
Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė
Daugiau apie tai kalbėsime 7 audio seminarų cikle „Kaip tapti mama pačiai sau”
https://www.facebook.com/events/467318481590833
Registracija mpkcentras@gmail.com