Nebeturime bendro gyvenimo, bet gal galima išvengti skyrybų?

0 (0)

© Liam Norris/Corbis

Klausimas: Jau beveik metus turiu draugą ir beveik tiek pat laiko gyvename kartu. Tačiau jaučiu, jog mūsų draugystė pamažu yra. Viskas buvo gerai, kai gyvenome trise: jis, aš ir jo motina. Jo motina labai gera, miela močiutė, kurios negalėčiau pavadinti uošviene, veikiau močiute. Laikui bėgant atsikraustė mano draugo dukterėčia, atseit susipyko su motina, tai nori gyventi pas močiutę. Vėliau atsikraustė gyventi mano draugo sesuo su dviem mažamečiais vaikais. Nuo to laiko namai tapo tikru bendrabučiu.

Stengiuosi būti tolerantiška, draugiška, tačiau pašlijo mūsų su draugu santykiai. Jaučiu, kad mes labai atitolome vienas nuo kito. Jis mieliau bendrauja su kitais žmonėmis nei su manimi, pastebėjau, jog pradėjo domėtis kitomis moterimis. Aš ir pasidariau jam apatiška, nors giliai viduje man skaudu, tačiau negaliu prisiversti jam pasakyti, kad jis elgiasi ne taip, tai vietoj to stengiuosi ilgiau užsibūti darbe ar prisigalvojusi įvairiausių reikalų, nuvažiuoju pas mamą ir dirbu tenai iki vėlumos.

Man atsibodo „nei šioks, nei toks“ gyvenimas. Tuose namuose jaučiuosi niekam nereikalinga, neišklausyta, nesuprasta. Nematau kitos išeities tik kaip grįžti gyventi pas savo mamą, o jis, jei jam esu brangi, mane susiras. Iš dalies suprantu, dėl ko taip yra: mes nebeturime Mūsų privataus gyvenimo, nebepasikalbame, jis nebesidomi manimi, aš stengiuosi nebesidomėti juo. Įtakos gali turėti ir tai, kad mes jau beveik metai negalime susilaukti vaikų, o jų labai norime. Jaučiu, kad sekantis etapas – skyrybos, tačiau gal galima viso to išvengti?

Pagarbiai,
Milda (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Milda, atrodo, pastaruoju metu gyveni nuolatinėje pokyčių virtinėje. Tik apsigyvenate kartu su draugu ir jo motina, įprantate būti trise, štai atsiranda ketvirtas žmogus namuose, netrukus dar papildomi trys. Nemažai jėgų kainuoja vis prisitaikyti prie naujovių, ypač kai gyvenamoji erdvė siaurėja. Septyniese viename bute ar name – nemenkas iššūkis, juk kiekvienas turi savus įpročius, norus, tad konfliktai neišvengiami. Juo labiau, kai gali nujausti, kad šeši iš jų yra viena šeima, o Tu tarsi atskirai. Išties sunku kurtis naujai šeimai – Tau ir draugui, kai visai šalia vis daugėja pirminės jo šeimos narių.

Įsivaizduoju, kad toks gyvenimo sąlygų pasikeitimas kelia nemažai pykčio. Ir stebiuosi tuo, jog sieki būti, kaip sakai „tolerantiška“. Iš Tavo žodžių, man susidaro įspūdis, jog turi mintyje savo poreikių ir jausmų nuneigimą, nutylėjimą. Kai nepavyksta gerbti savęs ir tartis su aplinkiniais, vis nusileidi jiems, tampa labai nelengva jausti nuoširdžią pagarbą kitam. Veikiau telieka formalus mandagumas ir gana suprantamas noras nebeturėti bendrų reikalų.

Kaip suprantu tiesiai neįvardini savo pykčio, tačiau jį rodai elgesiu – negrįžti namo, stengiesi nerodyti šiltų jausmų draugui. Panašu, kad gali išgyventi prieštaringus jausmus – nuoskaudą, nesupratimą, dėl ko draugas elgiasi vienaip ar kitaip, kartu ir norą jį suprasti. Viena vertus gana tvirtai sakai, kad vienintelė išeitis yra kraustytis atgal pas savo mamą ir skirtis, tačiau šalia mini, jog „stengiesi“ nebesidomėti, kitaip tariant, slopini savo norą suprasti, kas vyksta. Tikiu, kad gali jaustis pasimetusi šioje situacijoje.

Nors laiške klausi, ar galima išvengti skyrybų, man susidaro įspūdis, jog dabar abu vengiate tiesaus santykio. Gebėjimas pasakyti „jaučiu, kad tolstame vienas nuo kito ir man dėl to labai skaudu. Ką mes galime abu padaryti kitaip?“ reikalauja nemažai drąsos, nes yra rizika išgirsti „išsiskirti“. Vis tik kitu atveju santykiai tampa nebeaiškūs, lyg būtumėte vienu metu ir kartu, ir atskirai – galbūt tai Tu ir pavadinai „nei šioks, nei toks gyvenimas“. Man sunku įsivaizduoti, kaip savo jausmų, kad ir kokie jie nemalonūs bebūtų, nutylėjimas gali vesti į susikalbėjimą ir gilesnį ryšį. Be to, negalime slopinti tik dalies savo jausmų – užgniauždami nepasitenkinimą, liūdesį, pyktį kartu užkertame kelią ir artumui, džiaugsmui. Apie tai yra puiki Brene Brown kalba „Pažeidžiamumo galia“.

Atrodo gana nemažai trukdžių Jūsų santykiams jau esi įžvelgusi. Vis tik neleidi sau įvardinti šių sunkumų draugui ir pakviesti jo paieškoti Jums abiems priimtinų sprendimų. Išties, turi pasirinkimą susikrauti daiktus ir grįžti į savo mamos namus. Tačiau tuo pačiu tikiesi, kad vaikinas permatys Tave kiaurai ir ieškos Tavęs. Tik svarstau, o kaip jam reikėtų suprasti, kad Tu jo lauki? Juk tiek pat galima būtų interpretacija, kad Tau nusibodo visas šurmulys namuose ir nori pailsėti nuo jo, atsigauti ramesnėje aplinkoje su savo mama. Įsivaizduoju, gali labai norėtis, kad nereikėtų kalbėtis, aiškintis, ir artimas žmogus tiesiog mus suprastų taip, kaip mes norime. Bet tada turėtume būti visi identiški, tarsi vieno žmogaus klonai, su vienodais išgyvenimais, patirtimis, pažiūromis ir jausmais.

Svarstau ir apie Jūsų vis nepavystančius bandymus susilaukti vaikų. Nors sakai, kad abu labai norite vaikų, kviesčiau persvarstyti šio noro priežastis – ar kiekvienas atskirai norite turėti vaikų dėl savų priežasčių, ar jaučiatės pasiruošę pakviesti į Jūsų santykį naują žmogų ir prisiimti su tuo susijusius džiaugsmus bei rūpesčius?

Kartais žmonių santykiai lyginami su tiltais tarp dviejų krantų. Yra ir toks posakis – apgriuvusią konstrukciją galima sutvirtinti uždėjus papildomo svorio. Linkiu atrasti tokį svorį, kuris Jūsų santykiams padėtų sutvirtėti, o ne užgriūtų lyg betono luitas medines lenteles.

Psichologė Jolanta Latakienė
www.krizesiveikimas.lt
latakiene.jolanta@gmail.com
+370 659 73549