Padrąsinimas – Individualiosios psichologijos vaistas nuo visų ligų

0 (0)

Yra tokių atsakymų, kurie paaiškina skirtingus klausimus. Yra tokių sprendimų, kurie tinka įvairiausiuose situacijose. Taip, yra tokių priemonių, kurios tiesiog veikia. Psichologijoje tokiu atveju, mes galime tikėti, kad užčiuopėme kažką labai esmingo apie žmogaus prigimtį, kažką, kas yra bendra nepaisant skirtingo amžiaus, lyties, socialinio sluoksnio ar patirties.

Specialistai, kurie savo darbe vadovaujasi Individualiosios psichologijos principais, viena iš tokių „panacėjų“ vadina padrąsinimu.

Prie ko čia drąsa?

Nei vienas iš mūsų nėra tobulas. Visi mes darome klaidas. Tos klaidos turi pasekmes. Ir pasekmės kelia mums visokiausius jausmus. O tie jausmai sąlygoja įvairiausius sprendimus. Bet mes vis tiek darome klaidas. Ir tai turbūt yra viena iš svarbiausių žmogiškumo išraiškų – savo netobulumo išgyvenimas.

A. Adlerio mokiniai R. Dreikurs, H.H. Mosak dar 1967 m. rašė „Mums reikia drąsos būti netobulais, daryti ir priimti savo klaidas maloningai. Ne taip svarbu klaidos, kurias mes darome, kaip tai, ką mes darome po to. Deja, daugumą žmonių nudrąsina jų klaidos ir dėlto jie yra linkę daryti daugiau klaidų. „

Mums reikia drąsos “po to”, kad mes patys savęs nesužlugdytume. Kad nesmerktumėm savęs per daug, nesigraužtume, neužsikastumėme negilioje duobėje. Save baudžiantis elgesys gali jaustis tarsi maloningas kaltės išpirkimas. Tačiau tokia saviplaka neskatina mūsų mokytis iš savo klaidų, o greičiau jau stabdo, paliekant įstrigusius klaidos-kaltės-bausmės rate.

Padrąsinimas yra reikalingas, kad galėtume augti ir judėti į priekį. O kartu galėtų augti ir mūsų vaikai, tėvai, mylimieji, draugai. Tačiau, kad suprastume, kas drąsina, pirmiausia turime pažinti tai, kas tą drąsą atima.

Kas yra nudrąsinimas?

Drąsos praradimas labai panašus į pasitikėjimo praradimą, kai pasižiūri pats į save ir jautiesi menkas, negalintis, nevertingas. Dažniausiai šiuos jausmus gimdo pasilyginimas. Savęs, vaikų, sutuoktinių, veiklų ar darbų, pasitenkinimo gyvenimu, uždirbamų pinigų – iš esmės nesvarbu ko.

Šia prasme, mes gyvename labai nedėkingais laikais, kai viešoje erdvėje yra prieinama daugybė informacijos apie kitus žmones. Aš įsivaizduoju, kad prieš šimtą metų žmonės galėjo pasilyginti su kokia 50 šeimų, gyvenančių tame pačiame kaime, o mums tenka nelaimė žinoti kur kas daugiau. Tiktai reikia pabrėžti, jog iš tiesų mes nežinome, o tik įsivaizduojame žiną.

Facebook‘as nėra realybės atspindys, niekas iš tikrųjų taip negyvena, tiesiog apie nesėkmes retai kada pasiskelbia. Todėl lygindamiesi su kitais, kurie rašo apie save socialiniuose tinkluose ar figūruoja žurnalų viršeliuose, mes iš tiesų disponuojame nedideliu kiekiu informacijos tad ir išvados, kurias pasidarome, dažnai yra labai tendencingos. Paprasčiau sakant, nepaisant viso informacijos srauto, mes nežinome, kaip ir kuo gyvena kiti žmonės. Kiek jiems kainuoja šypsenos, kas slepiasi už grožio, kiek iš tiesų saldi ta sėkmė ar, kiek artimi santykiai. Todėl lygindamiesi, mes tiesiog nuvertiname save, savo veiklas, pasiekimus, savo gyvenimo žmones.

Lygindami tarpusavyje kitus, mes tą patį nudrąsinimą auginame artimuosiuose. Ypatingai vaikuose, kai atkreipiame jų dėmesį į drąsų kaimynų berniuką, atsakingą pusbrolį, ar labai veiklią draugės dukrą. Lyg sakytume – “pažiūrėk kokie šaunūs kiti vaikai, daug geresni už tave”. Ne, aš žinau, kad Jūs ne tai turite galvoje, bet vaikai, jie girdi taip. Ir tai juos dar labiau sukausto, skatina norą išvengti atsakomybės, atsisakyti dėti bet kokias pastangas.

Nudrąsinimas veikia ne tik vaikus. Mes puikiai sugebame jį pritaikyti ir suaugusiems. Nes “visi kiti” vyrai yra kur kas geresni lovoje, iš karto, t.y. tą pačią dieną, sutaiso bet kokį sugedusi buitinį prietaisą (arba bent imasi iniciatyvos iškviesti meistrą) ir yra kur kas labiau susirūpinę savo “asmeniniu tobulėjimu”. Galbūt todėl tas slaptas lūkestis, kad jis išgirdęs dar vieną “įkvepiančią istoriją” apie kitus žmones imsis ryžtingų priemonų ir pradės keistis, taip dažnai subyra į šipulius. Nes girdi jis ne apie tai, ką gali kiti, o tai, ko negali, nesugeba, nedrįsta, jis pats.

Taigi padrąsinimas prasideda ten, kur baigiasi nudrąsinimas – nuo susilaikymo.

Kas yra padrąsinimas?

Ir vaikus ir suaugusius drąsina, kai kiti pamato tai, kas jiems pavyko, nors ir kokie nedideli dalykai tai būna. Dar labiau drąsina, kai net nereikia, kad pavyktų, bet pamato jau pačias pastangas. O iš tiesų drąsina, kai mato klaidas ir leidžia joms būti – nekaltinant, nenusiviliant, nesureikšminant. Padrąsinimas – tai gebėjimas parodyti kitam esančiam šalia (ar sau pačiam), kad matai jo netobulumą, jo trūkumus, jo nelabai gražią esatį ir, kad su tuo galima būti.

Padrąsinimas skatina pasitikėjimą savo jėgomis, teigiamą savęs matimą ir leidžia prieiti prie išvados, kad esi pakankamai vertingas toks, koks esi. O iš to seka ir kita reikšminga išvada, kad pakankamai vertingi yra ir tave supantys žmonės.

Ne kiekvienas santykis yra padrąsinantis, tačiau nėra padrąsinimo be santykio. Padrąsinimais – tai ne metodas, ne teisingi žodžiai, ne schema. Padrąsinimo nesupaprastinsi. Jam visų pirma slypi esminiai kiekvienos meilės elementai: laikas ir dėmesys.

Gabija Jurgelytė
Psichologė-individualiosios psichologijos konsultantė
Mokykla “Pažinimo medis”
Individualiosios psichologijos institutas

Apie tai, kaip padrąsinti save bei kitus mokoma įvairiose Individualiosios psichologijos instituto programose. Šiuo metu renkame Asmeninio patyrimo kursų suaugusiems bei IP konsultavimo grupes.
Iliustracija: Bobby Johnson