Sporto treneris: kas priims iššūkį treniruoti autistiškus vaikus?

Nuo septynerių metų panevėžietis Stanislovas Andriuška lankė sporto mokyklą ir neabejojo, kad ateitį sies su sportu. Išbandęs ne vieną sporto šaką, vyras tapo funkcinių treniruočių, fitneso, crossfit treniruočių ir net plaukimo treneriu. Jis siekia ne tik pats nuolat tobulėti, tačiau ir pasirūpinti kito gerove, taip natūraliai Stanislovas pradėjo vesti sporto užsiėmimus baseine ir vaikams, turintiems įvairių raidos sutrikimų. Išmokyti autistišką vaiką plaukti – iššūkis, kurio ne visada imasi net ir patyrę treneriai.

Noras padėti

„Su vaikais, turinčiais negalią, mažai kas nori dirbti, jie „nepatogūs“, jų tarsi bijoma. O aš atvirkščiai – ėmiau ieškoti, kur tokią praktiką galėčiau atlikti. Iš pradžių Panevėžyje nieko neradau. Tad mano, kaip trenerio pradžia, buvo Vaikų dienos centre „Suvalkijos saulytės“. Organizacija suteikė galimybę pabandyti su vaikais užsiimti sportu. Tai buvo iššūkis, bet tuo pačiu – labai įdomi ir naudinga patirtis. Vėliau pradėjau bendradarbiati su Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ bendruomene, vesti užsiėmimus narių vaikams“, – prisimena pašnekovas.

Pasak Stanislovo, užsiėmimų metu autistiški vaikai paprastai būna labai susidomėję ir net labai tiksliai kopijuoja parodytus judesius: „Esu pastebėjęs, kad jie labai greitai pagauna judesį ir atkartoja. Kai kuriems neurotipiškiems vaikams tenka parodyti po kelis kartus, tuo tarpu autistiškiems pavyksta pratimą atlikti iš pirmo karto.“

„Kad būtų pasiektas norimas rezultatas, reikia tikrai daug žinių ir kantrybės. Aš pats praktikuoju tokį dalyką – elgiuosi su vaikais kaip lygus su lygiais. Ir sakyčiau, visai gerai sekasi, kai vadovaujuosi šiuo modeliu. Nebandau kalbėti nei švelniau, nei griežčiau, svarbu išlikti nuoširdžiam“, – įsitikinęs pašnekovas.

Išmokyti plaukti

Duomenys rodo, kad autistiškiems vaikams net 160 kartų yra didesnė tikimybė patirti mirtiną ar nemirtiną skendimą, palyginus, su jų įprastos raidos bendraamžiais. „Išmokyti autistiškus vaikus plaukti yra didelis iššūkis, tačiau įveikiamas ir pabrėžčiau, kad gyvybiškai svarbus. Plaukimo pamokoms reikalingi nemenki finansiniai resursai, taip pat trūksta trenerių, kurie turėtų reikiamas kompetencijas ir žinias. Pats mokymosi procesas turi būti suplanuotas toks, kad autistiški vaikai įsisavintų medžiagą, nes jie, dažnu atveju, nepriima informacijos taip, kaip įprastos raidos vaikai. Kaip ir su bet kokiu mokymusi, taip ir su mokymusi plaukti, autistiškiems vaikams svarbu informaciją pateikti vizualiai, pamoka turi būti struktūruota“, – sako Beata Veselienė, asociacijos „Vilniaus lietaus vaikai“ vadovė.

Pasak B. Veselienės, išmokyti autistiškus vaikus plaukti yra būtina – tai leis jaustis saugesniems prie vandens telkinių ir išvengti tragiškų nelaimingų atsitikimų. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog autistiškų asmenų sensorinė sistema labai jautri, vanduo, plaukimas gali ją veikti teigiamai, nuraminti, sumažinti stresą. Plaukimas stiprina raumenis, gerina koordinaciją ir lavina judesio kontrolę. Galų gale, plaukimo pamokos gali suteikti galimybę autistiškiems vaikams bendrauti su kitais vaikais ir treneriais, dalintis patirtimis ir įgyti socialinius įgūdžius.

Autistiškus vaikus Stanislovas plaukimo moko privačiame Panevėžio baseine. Jis džiaugiasi matydamas savo treniruočių rezultatus: fiziškai sustiprėjusius ugdytinius: „Mačiau, kad kai kuriems nusilpusi pečių juosta, kai kam krūtinės juosta. Kai kas pilnai negalėjo ištiesti rankos, o dabar gali tą padaryti. Smagu matyti, kaip stiprėja vaikų raumenys. Kai kurie jau ir plaukti išmokę.“

Bijoma nežinomybės

Vyras dirba su skirtingo amžiaus grupėmis – nuo septynerių iki dvidešimties metų, turi ir individualių treniruočių, tačiau darbas su autistiškais vaikais vyksta grupėse. Paklaustas, kodėl tuo užsiima Stanislovas sako, kad sporte jis atradęs save, o darbas su autistiškais vaikais leidžia tobulėti ir fiziškai, ir emociškai. Dalyvavimas varžybose ar darbas salėje jau buvo tapęs rutina, iš kurios jis ištrūko vesdamas treniruotes su vaikais – jos treneriui tapo atgaiva.

„Kai kurie treneriai bijo, kad psichologiškai bus per sunku. Kiti bijo pačios nežinomybės ir sudėtingų situacijų: o jeigu kas nors kuriam vaikui atsitiktų, ką reikėtų daryti?“ Aš tokios baimės neturėjau, – sako Stanislovas, neieškojęs specialiai patarimų, kaip elgtis. Jis dėmesį skyrė pasiruošimui treniruotėms – nusipirko įrangos, kuri reikalinga dirbant su vaikais. Barjerai, kamuoliai, specialūs baseino hanteliai, skirti aktyvinti ir stiprinti raumenis. Tai vaikams įdomu. Vasarą ir futbolą žaidėme. Turiu nusipirkęs inovatyvų reakcijos treniruoklį: šviečiant lempoms reikia suspėti paspausti. Autistiškiems vaikams šis treniruoklis labai patiko.“

Savo paprastumu, supratingumu ir pastangomis sudominti Stanislovas yra atradęs raktą į savo treniruojamų vaikų širdis. Paklaustas, ką turi žinoti kiti sportininkai, treneriai, norintys dirbti su vaikais turinčiais negalią, tačiau iki šiol to bijantys, pašnekovas ragina tiesiog pabandyti.

„Galima pabandyti, nueiti pas kitą trenerį, pasikonsultuoti su kolegomis, pažiūrėti, kaip vyksta treniruotės, turbūt daugiausia baimės kelia nežinomybė, kai treneris lieka vienas su vaikais. Sudėtingiau dirbti su tais, kurie linkę į agresiją ar savižalą, tokiu atveju geriau dirbti individualiai. Marijampolėje net yra nusiraminimui skirti kambariai. Vaikams reikia dėmesio, suteikti galimybę sportuoti“, – savo patirtimi dalijasi treneris.

Parengta pagal Evelinos Butkutės-Lazdauskienės straipsnį „Lietaus vaikai“ žurnale.