Stokholmo sindromas meilėje. Kaip nutraukti santykius su smurtautoju?
Klausimas: Noriu papasakoti savo istoriją ir paklausti patarimų, kaip įstengti save motyvuoti užbaigti santykius, kurie baigia mane sužlugdyti. Tai buvo mano pirmoji draugystė. Todėl dabar, įjungus protą, supratau, kad galėjau labai seniai nutraukti šiuos, nieko vertus, santykius ir neišmesti veltui 8 metų iš savo gyvenimo. Atidaviau šiam žmogui savo pirmą tyrą meilę, kuri nežinojo jokio skausmo, mylėjau tikrai besąlygiškai ir, tiesa pasakius, aklai. Prieš pradedant mums draugauti, vaikinas man labai nepatiko, visada buvo pasikėlęs, piktas, net per daug savimi pasitikintis…
Metus laiko bandė manęs siekti, tai susirašydavom, tai nebendraudavom, kol nutiko taip, kad pradėjau jausti tą smagų virpuliuką, kai kažkas rodo dėmesį… Nors nebuvo didelio noro su juo būti, kažkas viduje man tarsi neleido, bet jo atkaklumas nugalėjo… Pradėjome bendrauti, susitikinėti, nors pradžioje galvojau, kad po kelių mėnesių santykius nutrauksiu, nes visiškai jų nenorėjau.
Po pusės metų mūsų draugystės, iš jo sulaukiau pirmojo „gražaus“ žesto… Girtas, dingo porai parų, galiausiai atsiradęs paskambino ir pavadinęs mane valkata, pasiuntė ant keturių raidžių. Aš neatsakinėjau jam į žinutes. Galiausiai mane susirado ir prie savo draugų, klūpėdamas ant kelių, prašė atleidimo, nes, neva, buvo padauginęs, nežino, kas jam atsitiko, maldavo, kad nepalikčiau. Pamaniau: visiems būna, jaunas, pasimokys…
Vėliau prasidėjo manipuliavimas manimi: pradėjo nepatikti mano draugės, prasidėjo kontroliavimas, ataskaitos už kiekvieną žingsnį, negalėdavau išeiti niekur, jam nepranešus, buvau kontroliuojama labiau, negu tėvai manimi rūpinosi.
Visada jaučiau baimę, ką nors padaryti ne taip, nes, neduok Dieve, kažką ne pagal susitarimą padarydavau – prasidėdavo psichologinis spaudimas: „kai grįši, rimtai pasikalbėsim“, „dabar tai tu pamatysi, kas bus“… Pradėjau jaustis psichologiškai nuo jo priklausoma, bijojau palikti, nors pykdavomės beprotiškai. Po didžiausių barnių vos ne vos susitardavom. O kai būdavom kartu, visi tie apsikabinimai, bučiniai – viskas būdavo idealu, visi pykčiai pasimiršdavo…
Buvau labai jauna, kai pradėjome draugauti, vos 15 metu, jam buvo beveik 19. Jo draugai tikrai tempdavo iš kelio, o ir pats buvo toks vėjavaikis, be tikslų. Vėliau sekė jo išvykimas į užsienį pusmečiui.
Kontroliavimas pasidarė dar beprotiškesnis. Buvau rami mergina, turėjau savo tikslus, žinojau – jei būsiu su žmogumi, jis man bus svarbus ir man kitų nereikės. Jam grįžus į Lietuvą kelioms savaitėms, sužinojau, kad vėl išvažiuoja pusmečiui dirbti, o likus trims dienoms vėl užgėrė su draugais. Atsirado tik kelios valandos iki kelionės: vėl ašaros, atsiprašinėjimai ir vėl atleidau…
Draugės pradėjo sakyti: „atsipeikėk, tu kaip kalinys, jis daro su tavimi ką nori, niekur neišleidžia, manipuliuoja, o pats vaikšto kaip erelis“. Prasidėjo: „arba tavo ta drauge, arba aš“. Su juo bendravome, o draugė pamažu tolo. Vėliau dar viena…
Galiausiai atsitiko taip, kad atsirado senas pažįstamas… Pradėjo rodyti man dėmesį, nors aš jo vengiau, bet jis tiesiog siekė manęs. Su vaikinu santykiai tik prastėjo, jausdavausi kalta dėl visko, tiesiog neturėjau valios nuo jo atsiplėšti. Atsitiko taip, kad aš jį išdaviau su tuo kitu vaikinu.
Šiandien save beprotiškai kaltinu, kodėl nenutraukiau santykių su savo ilgamečiu draugu. Aišku, jis tai sužinojo, viskas baigėsi skyrybomis, o aš jaučiausi išvis sužlugus visapusiškai, nes tikrai to pati iš savęs nesitikėjau, galbūt pavargau nuo visų pastangų ir nemokėjimo padėti taško… Po kelių mėnesių jis pamatęs mane, suprato, kad ne viskas kaip jis galvojo ir kad man labai dėl to sunku. Daug kalbėjomės, jis man atleido… ir pasakė, kad visam laikui išvyksta ir nebegrįš daugiau į Lietuvą. Norėdama būti su juo, galiu atvažiuoti ir aš. Tada atrodė niekas nebesvarbu, – jis buvo vienintelis mano tikslas.
Pabaigusi mokyklą išvažiavau pas jį. Buvom laimingi galėdami būti kartu, bet nuo visų įtampų pradėjau sirgti stipria depresija, dar labiau savimi nepasitikėti, jaučiausi kalta. Pragyvenome kartu 3 metus. Tuos metus lydėjo pykčiai, pati juo nebepasitikėjau, buvau radusi žinutes kitoms merginoms. Galiausiai jis vieną dieną pasakė, kad nori likti vienas.
Po viso šito, supratau, kad tas žmogus, niekada nebuvo kitoks. Kaip man buvo lengva! Atsigavau, pradėjau visa tiesiog švytėti. Turbūt pajutęs, kad galiu be jo gyventi, pamatęs begales gražių nuotraukų iš mano naujojo gyvenimo, po trijų mėnesių apsireiškė. Nors buvau garantuota, kad man jo nebereikia, visiškai apie jį negalvojau, jam, matyt, prabilo kažkas iš vidaus. Atsiradęs vėl maldavo, kad atleisčiau, suprato, jog su manimi patyrė gražiausias akimirkas ir pan., kad jo šeima yra pati blogiausia…
Vėl beprotiškai pagailo ir atleidau… Gavęs, ko nori, jis pradėjo vėl daryti tą patį. Išsiskyrėme.
Dėl skyrybų kaltinu save. Vis dar gyvenu juo kaip apsėsta, kiekvieną dieną apie jį galvoju ir bandau sau įkalti į galvą: „jis yra paskutinis bjaurybė“. Bet jau gerus pusę metų to negaliu padaryti. Kiekvieną dieną laisvomis minutėmis telefonas rankose, vis laukiu ir laukiu, ir tik egzistuoju, kitaip nebemoku. Vis jam parašau, pasakau, kad man tikrai labai negera, jaučiuosi blogai ir man sunku. Pati kalta, kad leidau jam taip elgtis su manimi. Be proto gaila laiko, kurio jau nebeatsuksiu atgal. Nuo streso sutrikusi atmintis, jaučiuosi kaip užsiblokavusi, svajoju gyventi pilnavertį gyvenimą, bet jis mane tiek sužlugdęs, kad jaučiuosi to gyvenimo neverta.
Esu palūžusi taip, kad pati nebegaliu atsistoti ir nebežinau, į ką kreiptis pagalbos. Artimieji jau pavargo nuo šitos istorijos. Manau, kad tai priklausomybė nuo žmogaus, Nebemoku tam pasakyti stop. Neturiu jėgų to sustabdyti. Gal galėtumėte patarti, kas geriausia butu tokiu atveju? Galbūt tai būtų psichoterapija? Tiesiog nebemiegu, nebegaliu normaliai mąstyti, kartais kyla minčių pasitraukti iš gyvenimo. Būčiau dėkinga už patarimus… Kristina
Atsakymas:
Sveika, Kristina, ačiū kad parašei ir kreipiesi pagalbos. Tavasis atvejis iš tiesų atkartoja tūkstančius neišpasakotų labai panašių istorijų apie vyrus ir moteris, patiriančius atvirą ar paslėptą smurtą ir nepajėgiančius jam pasipriešinti, manančius, kad „myli“ savo smurtautąją ir negalinčius jam ar jai atsispirti.
Šis reiškinys dar vadinamas Stokholmo sindromu. Toks psichologinis fenomenas pasireiškia tada, kai auka, ilgesnį laiką būdama su smurtautoju, pradeda jausti jam prieraišumą, pagarbą bei švelnius jausmus, netgi jo ilgisi, gina bei vykdo jo nurodymus.
Toks elgesys labai naudingas smurtautojui: naudodamasis aukai kylančiais jausmais, jis gali manipuliuoti ja taip, kaip tik nori, neretai įtikina ją net beprotiškiausiais dalykais, o ji, aklai vedama savo pakrikusios psichikos, vis labiau ir labiau įsipainioja į manipuliatoriaus pinkles, kol galų gale tampa visiškai nuo jo priklausoma ir sužlugdyta, panašiai kaip narkomanas tampa priklausomas nuo narkotikų: supranta, kad gyvenimas nebepakenčiamas, tačiau jėgų atsispirti jiems neturi.
Tai tarsi koks apsėdimas, obsesija, manija. Smurto aukos prisiriša prie savo kankintojų, jaučia nuolatinę baimę dėl ateities, iškreiptai mato santykius, nekreipia dėmesio į sukeliamą skausmą arba jį sumenkina: „bet juk jis taip mane myli“, „mums taip būna gera kartu“.
Taigi tu, Kristina, įsitraukei į priklausomus aukos ir budelio (kankintojo) santykius, kurie yra tikrai labai žlugdantys ir labai sunkiai nutraukiami. Budelis ir auka neretai keičiasi vietomis, t. y. auka tampa budeliu, o po to vėl auka, ir taip abu šoka savo demonišką šokį iki nukritimo. Vaidmenų pasikeitimas tavo atveju, įvyko tuomet, kai tu permiegojai su kitu vaikinu, už ką tavo draugas, žinoma, tau neatleido ir keršijo.
Tavo istorija išties skaudi, nuoširdžiai tave užjaučiu dėl to, ką patyrei. Aštuoneri metai tokių santykių – rimta psichologinė trauma, juo labiau, kad į juos įsitraukei būdama paauglė, t.y. dar neturėdama iki galo susiformavusio stuburo bei savojo „aš“, oriai leidžiančio tau atsitiesti po tokių sukrėtimų. Dabar galbūt tau atrodo, kad be to vaikino negali gyventi. Neturėjai galimybės patirti sveikų santykių ir suprasti, kad gali būti ir kitaip, santykyje gali jaustis mylima bei mylinti ir neskaudinama, o taip pat neskaudindama pati.
Aukos ir budelio vaidmenys kyla iš vaikystėje patirtų traumų, skaudžių bendravimo patirčių. Destruktyvūs santykiai užmezgami kaip atkartojimas tokių santykių su reikšmingais vaikui žmonėmis. Traumos pasekmė – pasąmoningas noras atkartoti tą situaciją ir kažką joje pakeisti.
Taigi, žmogus užmezga panašius santykius, tik gali pasikeisti jo vaidmuo, pavyzdžiui, jis pats gali būti skriaudėjas, kankintojas, kuris elgiasi su savo partneriu (-e) taip, kaip vaikystėje su juo elgėsi negailestingi tėvai: toks asmuo „gina“ savo vaikystėje sužeistą orumą skaudindamas kitą – žemina, grasina, žlugdo, kontroliuoja ir baudžia – baimė atsidurti nuskriaustojo arba aukos (kuria, jis taip ilgai jautėsi vaikystėje) pozicijoje, skatina jį vėl ir vėl prisiimti tirono vaidmenį.
Žmonių, kurie dažniausiai atsiduria aukos pozicijoje, orumas vaikystėje buvo sužlugdytas taip, kad bet koks pasipriešinimas jiems reiškia gyvybiškai būtinos jiems meilės praradimą. Aukos nesugeba apsibrėžti savo ribų, nes bijo būti apleistos, paliktos ir vienišos.
Tai štai supaprastintas psichologinis įvadas apie tokį santykių modelį, į kurį tu papuolei. Kristina, net jei dabar netiki, vis tiek nereikėtų prarasti vilties, kad ateityje tu galėsi sukurti pilnaverčius, abipuse pagarba ir meile pagrįstus santykius. Skubėti nereikėtų. Sena liaudies patarlė: „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“ čia visai netinka. Turi praeiti laiko, kol būsi pasiruošusi naujai rimtai draugystei. Dabar esi nepaprastai pažeidžiama, ir nesėkmės, kuriant naujus santykius gali tave dar labiau traumuoti – retraumatizuoti.
Stengiuosi patarimų nedalinti, tačiau tavo atveju jie būtini. Pirmiausia turėtum kuo greičiau kreiptis į psichologą, kad bent jau gautum palaikymą ir sveiką atspindį apie esamą situaciją. Geriausia būtų, kad pradėtum psichoterapiją, kurios tikslas būtų išsigydyti traumą, leidusią tau atsidurti tokiuose aukos ir budelio santykiuose.
Kitas patarimas – visiškai nutraukti bet kokį bendravimą su buvusiu vaikinu. Dabar tau gali atrodyti, kad tai tiesiog neįmanoma ir ne tavo jėgoms, juk visą laiką galvoji tik apie jį. Visgi tau svarbu suvokti, kad bet koks tolimesnis kontaktas su šiuo žmogumi, kuris tave šitaip įskaudino, gali tik dar labiau pabloginti ir taip sunkią tavo emocinę būseną, tarsi užpilti druskos ant kraujuojančios žaizdos.
Dabar, kai jautiesi nusivylusi savimi ir nieko verta, turėtum ypatingai saugoti save. Traumuotai tavo asmenybės daliai gali atrodyti, kad nieko geresnio esi neverta, kad su tavimi mylimas žmogus gali elgtis kaip panorėjęs. Visgi tavyje yra ir kita tavo asmenybės dalis, sveika, ta, kuri parašė šį laišką ir kreipėsi pagalbos. Tai aiškus vilties ženklas, kurio neturėtum ignoruoti.
Ir galiausiai, pasikartosiu, kol kas patarčiau neįsitraukti į naujus santykius su vaikinais. Reikia pereiti nelengvą gydymosi procesą. Kiek laiko tai turėtų trukti, negaliu pasakyti, tačiau pradėjusi eiti emocinio gijimo keliu, pajusi tą pati.
Linkiu tau, Kristina, stiprybės išgyventi šį sunkų periodą ir atsitiesti.
Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt